UOLA

Šv Paulius Viešpatį Jėzų tapatina su uola dykumoje (1Kor 10,4) ir tuo būdu dvi iki šiol atskiras temas sujungia į vieną. Dievas yra”Izraelio uola” (2Sam 23,3);  Dievas padarė, kad iš uolos, kuri yra sausros simbolis, išsiliejo vanduo, davęs gyvenimą.

Dievas nepajudinamas kaip uola. Uolos tvirtumas iš jos padaro slėptuvę, panašiai kaip kalnas bėgliui. Uolos grotos teikia prieglobstį ir išsigelbėjimą (Jer 48,28). Dievas todėl ir vadinamas Izraelio uola, nes išgelbsti – duoda išganymą. Yra ir kitų Dievo apibūdinimų, turinčių tą pačią reikšmę: Dievas yra tvirtovė, slėptuvė, apsaugos siena, skydas, ginybos bokštas, prieglobstis (2Sam 22,2;  Ps 18,3; 31,4; 61,4; 144,2). Juo pasikliaujama, nes Dievas  yra uola amžinoji (Iz 26,4; 30,29)  ir vienintelė (44,8). Uola, kaip saugus prieglobstis, yra tvirta dėl savo pagrindų: Dievas yra uola dėl ištikimybės (Įst 32,4; Ps 92,16).  Tas, kuris Juo pasitiki, nesuklups (Iz 28,16). Tas, kuris nenorės atsiremti į tą akmenį, užklius už jo ir patirs dėl akmens sužeidimą  (Iz 8,14).

Naujajame Testamente Kristus yra kaip fundamentas (Rom 9,33;1Pt 2,6n), kurio dėka mes nenupuolame; ne todėl, kad turėtume žmogiškąją galią, bet dėl to, kad mus remia ištikimo Dievo malonė. Kas klauso Jo žodžio, stato ant uolos (Mt 7,24). Petras yra uola, ant kurios pastatyta Bažnyčia, todėl ji tvirta (Mt 16,18).

Uola Dievo rankose. Uola, ant kurios niekas neauga, yra nevaisingumo simbolis. Abraomas buvo uola, nes  bevaikis, kol pagaliau Dievas jį palaimino ir pagausino. “Ištašytos” iš tos uolos Izraelio tautos egzistavimas yra Dievo visagalybės ženklas. Dievo dėka Palestinos uolos duos vaisius (Įst 32,13). Dar daugiau, ir išdžiūvusioje dykumoje Dievas parodo savo valdžios pilnatvę visiems kūriniams, net ir tiems,  kurie išreiškė pasipriešinimą, ir padaro, jog iš išdžiūvusios žemės ištrykšta vandens čiurkšlės: vanduo išsilieja iš Meribos uolos (Iš 17,6; Sk 20,10n)

Tuose Dievo darbuose pamaldžioji tauta mato stebuklų anticipaciją iš eschatologinės epochos (Ps 78,15-20; 105,41; Iz 43,20). Kai ateis išganymo laikas, iš šventovės ištekės upė ir ji perkeis Šventąją Žemę į rojų (Ez 47,1-12; Zach14,8). Tas  malonės stebuklas įvyksta Evangelijoje: Jėzus , ant kurio ilsėjosi Šventoji Dvasia, atveria savo pasekėjams gyvojo vandens šaltinį, atsiųsdamas jiems Dvasią (Jn 7,37n; 19,34). Jis yra naujosios tautos uola kelyje į laisvę. Pagaliau Jis jau buvo Senajame Testamente uola (taip sako Paulius), iš kurios keliaujanti per dykumą tauta, sėmėsi peno (1Kor 10,4).