„Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).
Mes galime sulaukti Dievo gailestingumo kada norime, būdami gailestingi kitiems, nes Dievo gailestingumas juose veikia per mus, kai Jis mus skatina su jais elgtis taip, kaip Jis elgiasi su mumis. Jo gailestingumas pašventina mūsų pačių neturtą per užuojautą, kurią jaučiame jų neturtui, tarsi tai būtų mūsų pačių neturtas. Ir tai yra Jo paties gailesčio sukurtas atspindys mūsų sielose. Todėl šis gailestis sunaikina mūsų nuodėmes tuo pačiu aktu, kuriuo mes nepastebime ir kitų žmonių nuodėmių ir jas atleidžiame.
Tokio gailesčio neišmokstama be kančios. Jo nerasi savimi patenkintame gyvenime, kuriame platoniškai atleidžiame kitų nuodėmes, net nejausdami, kad ir mes patys esame įtraukti į nuodėmės pasaulį. Jei norime pažinti Dievą, turime mokytis priimti kitų žmonių silpnybes, nuodėmes ir netobulumus taip, tarsi jie priklausytų mums patiems. Mes jų neturtą turime jausti taip, kaip Kristus patyrė mūsiškį.