Šv. Gertrūdos bažnyčios įsteigimo ir titulo klausimas


 

Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune (Laisvės alėja 101 A) yra vienas savičiausių (gotikos) ir vertingiausių mūsų krašto sakralinio meno paminklų. Gotika – seniausias, XIV-XVI amžiais Lietuvoje paplitęs architektūros stilius. Gotikos epocha – Lietuvos kultūros virsmo metas, įsiliejimo į Europos krikščioniškąją kultūrą laikotarpis. Jos pradžia Lietuvoje sutapo su pagrindinės viduramžių Europos mentaliteto dalies – katalikybės įvedimu. Su katalikybe į Lietuvą ėmė plisti materiali ir dvasinė Vakarų kultūra. Lietuva per 100-150 m. įsisavino raštiją, išmoko vartoti tarptautinio bendravimo – lotynų kalbą, išleido pirmąsias lietuviškas knygas, sukūrė pažangią teisės sistemą, įsteigė universitetą. Šv. Gertrūdos bažnyčios architektūra ir istorija iki 1940 m. yra pakankamai nuodugniai ištyrinėtos. Seniausiai skelbti yra vyskupo Motiejaus Valančiaus ir Jono Puzino darbai. Paskutinių metų istorinių ir menotyrinių tyrimų medžiagą pateikia dr. Laima Šinkūnaitė savo publikacijose (Šv. Gertrūdos bažnyčia: faktai ir mintys // Kultūros paminklai. Vilnius. 1994. T. 1; Šv. Gertrūdos bažnyčia: nuo istorijos į šiandieną // Artuma. Nr. 7/8. 2002; Šv. Gertrūdos bažnyčia: 1825-1948 m. Kaunas. 1996-12-07 // Šv. Gertrūdos bažnyčios archyvas. Rankraštis). Informatyvi yra iki šiol nespausdinta medžiaga, kaip antai Paminklų konservavimo instituto vyr. mokslinio bendradarbio Jurgio Okso 1979 metais parengti „Kauno senamiesčio 35 kvartalo istoriniai tyrimai“. Šia medžiaga, dr. L. Šinkūnaitės bei enciklopedijos „Lietuvos bažnyčios“ pateikiamomis žiniomis ir remiamės straipsnyje, taip pat ir archyvine medžiaga.

Bažnyčiai suteiktas šv. Gertrūdos titulas. Dr. Laima Šinkūnaitė pateikia žinių iš 1850 ir 1851 m. dokumentų, kuriuose tiksliai įvardijamas bažnyčios titulas – šv. Gertrūda Pipino (Sancta Gertrudidde Pipino). Šventoji Gertrūda (gimė 626, mirė 658 m. kovo 18 d.) buvo mistike, po tėvo mirties Brabante kartu su motina pastačiusi vienuolyną o vėliau bažnyčią ir ligoninę. Dokumentuose taip pat nurodoma, kad šios šventosios paveikslas buvo evangelijos pusėje esančio altoriaus antrame tarpsnyje. Kunigas marijonas Pranas Adomaitis yra bandęs įrodyti, kad bažnyčia tituluota šv. Gertrūdos Didžiosios, kaip ji vadinama, leksikone „Fuer Theologie und Kirche“, titulu. Ji gyveno 1256-1302 m., Bažnyčioje minima lapkričio 16 d. Mūsų abejones išsklaido 1922 m. balandžio 19 d. šv. Gertrūdos bažnyčios Kaune inventorius, kuris nurodo, kad bažnyčios globėja yra šv. Gertrūda Pipino, švenčiama kovo 17 d.

Visi ankstyvieji šv. Gertrūdos bažnyčios dokumentai žuvo XVII a. viduryje, karo su Maskva metu. Dėl to apie pradinę bažnyčios istoriją bei išvaizdą istorikai gali tik spėlioti. Vyskupas Motiejus Valančius „Pastabose sau pačiam“ aprašydamas šią bažnyčią prisipažįsta nesuradęs žinių, kada ji buvo įsteigta. Aišku viena, kad tai buvo labai seniai.

Istorinis šaltinis, kuriame pirmą kartą paminima šv. Gertrūdos koplyčia, yra 1503 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Aleksandro donacinis raštas Kauno parapinei bažnyčiai (dabar – Arkikatedra bazilika), kuriuo šv. Gertrūdos koplyčia arba šventovė, kartu su šv. Mikalojaus koplyčia bei kitomis valdomis, atiduodama parapinės bažnyčios priklausomybei. Jurgis Oksas, atlikęs Kauno senamiesčio 35 kvartalo istorinius tyrimus, pastebi, kad galima apytikriai nustatyti, jog koplyčia stovėjo toje pačioje vietoje, kur ir dabar, arba šalia jos, žinant, kad kiekvienos koplyčios ar bažnyčios vieta su šventoriumi aplink būdavo pašventinama ir, perstatant bažnyčią, buvo stengiamasi vietos nekeisti. J. Oksas pateikia ir kitą išvadą: kadangi privilegijos tekste šv. Gertrūdos šventovė vadinama koplyčia, reiškia, kad ji buvo nedidelė ir kitokio plano, nes šiandieninių gabaritų šv. Gertrūdos bažnyčia XVI a. pradžioje negalėjo būti vadinama koplyčia. J. Oksas spėja, kad koplyčia buvusi medinė, pastatyta XV a. arba pirmaisiais XVI a. metais. Kas buvo koplyčios fundatorius bei statytojas, žinių nėra. Privilegijoje rašoma, kad koplyčia stovėjo priemiestyje, pro ją ėjo kelias į Vilnių. Teritoriją aplink šventovę užėmė kapinės, o toliau buvo miestiečių daržai, vėliau šioje teritorijoje buvo mažai statinių.

1922 m. šv. Gertrūdos bažnyčios Kaune inventorius teigia, kad „bažnyčia yra pastatyta kunigaikštaitės Gertrūdos D., Kunigaikščio Vytauto giminaitės, XV amžiaus gale“.

Kad per XVI a. buvo pastatyta mūrinė šv. Gertrūdos bažnyčia, liudija gotiškas plytų rišimo mūras, charakteringas XVI šimtmečiui, bei 1580 m. rašytas Magistrato aktas, kuriame minima šv. Gertrūdos bažnyčia. Iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tribunolo aktuose esančio išrašo iš Žemaičių pilies teismo knygų akto sužinoma, kad 1655 m. rugpjūčio 8 d. maskvėnams ir kazokams paėmus Kauną (pirmą kartą miesto istorijoje) buvo sudeginti zakristijose saugoti trijų Kauno bažnyčių, iš jų ir šv. Gertrūdos, dokumentai. Pati bažnyčia liko be stogo, be langų ir be varpų.