Stebuklingu laikomo kryžiaus istorija
Šv. Gertrūdos bažnyčioje tikinčiųjų kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra nuo seno yra garsus tikinčiųjų patiriamomis malonėmis ir yra laikomas stebuklingu. Šio kryžiaus istoriją yra trumpai aprašęs Jurgis Oksas ir dr. Laima Šinkūnaitė, kurių žiniomis ir remsimės aptardami šio kryžiaus atsiradimo šv. Gertrūdos bažnyčioje istoriją.
Oksas pateikia žinių, kad šv. Gertrūdos bažnyčios šventoriuje nuo seno buvo laidojami žmonės. Liuteronams atsiskyrus nuo Katalikų Bažnyčios, rytinėje bažnyčios dalyje nesant miestiečių prosesijų, ten 1596 m. buvo įkurtos evangelikų-liuteronų kapinės. Ir rokitų laikotarpiu „kitoje kelio pusėje laukuose priešais svirną buvo kapinės, nuo kelio aptvertos lentų tvora su gontų stogeliu ir apsodintos dideliais klevais“. Inventoriuje pažymėta, kad kapinėse buvo medinė lavoninė, dengta gontais, koplytstulpis su geležiniu kryžiumi viršuje bei niša, kurioje buvo šv. Roko statula, ir lentinė koplytėlė su Viešpaties Jėzaus figūra. 1822 m. Karolio Pacanovskio lėšomis už kelio esančiose kapinėse buvo pastatyta nauja medinė koplyčia su Nukryžiuotojo Jėzaus altoriumi. Dr. L. Šinkūnaitė nurodo, kad kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra pirmą kartą paminėtas 1785 m. gegužės 25 d. bažnyčios ir rokitų ligoninės aprašyme: „Prie ligoninės yra vartai į kiemą. Už vartų, šalia kelio, einančio nuo seserų benediktinių, yra naujos, tašytais rąstais aptvertos kapinės su koplyčia, kurioje yra kryžiaus didelis krucifiksas“. Dabar jau yra žinoma, kad į šią koplyčią kryžius kadaise pateko iš Paparčių bažnyčios, kai sudegė vienuolių Domininkonų koplyčia.
1847 m. caras patvirtino naują Kauno miesto planą, pagal kurį buvo suplanuotas naujasis miesto centras su pagrindine ašimi – Nikolajaus prospektu (dabar Laisvės alėja). Kapinių koplyčia atsidūrė tiesiamoje gatvėje (Ožeškienės) ir gubernatorius įsakė ją nugriauti. 1850 m.birželio 1 d. kryžių su Nukryžiuotoju Gailestingosios seserys perkėlė į šv. Gertrūdos bažnyčią. Jam Seserys įrengė specialią koplytėlę bažnyčios bokšte, taip, kad kryžius būtų matomas ir iš gatves pusės.
1948 metais, sovietų valdžiai uždarius šv. Gertrūdos bažnyčią, tikintieji kryžių pernešė į Kauno arkikatedrą baziliką, kurioje jis buvo įtaisytas šoniniame altoriuje iki 1995 m. Tais metais marijonai kryžių grąžino į šv. Gertrūdos bažnyčios bokšto koplyčią. 1998-1999 metais kryžių ir Nukryžiuotojo statulą restauravo Audronė Neniškienė. Po restauracijos jis buvo perkeltas į presbiteriją ir pastatytas bažnyčios išilginėje simetrijos ašyje tarp senojo didžiojo ir naujojo altoriaus.
Tradicinis pamaldumas prie stebuklingo kryžiaus
Istoriniai šaltiniai kalba, kad kauniečiai nuo seno buvo pamėgę lankyti šį kryžių, ypač pirmaisiais mėnesio penktadieniais, taip pat ir kitomis dienomis. 1948 m. rugsėjo mėn. marijonai šv. Gertrūdos bažnyčioje buvo atlikę skaičiavimus, pagal kuriuos per dieną, ne pamaldų metu, apsilankydavę 700-900 žmonių. Tikinčiųjų atvykdavo iš įvairių Lietuvos vietų, dėkodami už patirtas malones, jie palikdavo votus, buvo ir raštu užrašytų daug nepaprastų išgijimų ir kitų malonių, gautų iš Dievo meldžiantis prie kryžiaus. Daug tikinčiųjų buvo padarę pažadus lankyti šį kryžių, dėkojant už gautas malones ir meldžiant naujų. Šv. Gertrūdos bažnyčia ir joje esantis kryžius buvo pagarsėję Lietuvoje kaip viena stebuklingų vietų. Tikinčiųjų reikmėms bažnyčia būdavo atvira iki vėlyvo vakaro.
Restauravę bažnyčią ir kryžių, marijonai jį pastatė bažnyčioje taip, kad tikintieji turi galimybę melstis prie paties kryžiaus ir jį apeiti klūpomis. Monumentalus kryžius ir ant jo prikalta trapi Viešpaties Jėzaus Kristaus figūra yra galingas traukos centras bažnyčioje. Tikintieji turi galimybę lankyti šv. Gertrūdos bažnyčią ir melstis joje. Bažnyčia darbo dienomis būna atvira nuo 9 val. iki vakarinių šv. Mišių pabaigos. Šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis bažnyčia būna atvira pamaldų metu ir po jų iki 16 val.
Didžiausias prie Kryžiaus išmelstąsias malones dėkingi tikintieji užrašo į specialią knygą – Dievo gailestingumo kroniką, kuri yra vedama nuo 2001 metų.
J. Grigonis