Sielovada Šv. Gertrūdos bažnyčioje nuo XVI a. iki 1922 m.


 

Šį gana ilgą laikotarpį galima suskirstyti į keturis tarpsnius, kuriuos kiekvieną ir aptarsime

 

Šv. Gertrūdos bažnyčia Kauno parapijinės bažnyčios klebonų priežiūroje

Bažnyčia iki XVIII a. vidurio rūpinosi Kauno parapijinės bažnyčios klebonai. 1680 m. Benediktas Žuchorskis, Vilniaus kustodijos prelatas ir Kauno klebonas, pasirūpino, kad bažnytėlė būtų ne tik sutvarkyta, bet ir įrengti du nauji meniški mediniai altoriai. Pirmiausia tai rodo, kad bažnyčios remontas buvęs kapitalinis, antra, čia pirmą kartą minimi interjero elementai. To meto inventoriaus raštas aprašo abiejų altorių titulus ir altorių mecenatus. Šv. Stepono altoriui 300 auksinų davė Kauno miesčionis p. Steponas Lazauskas, paveikslams aukojo p. Kununcai. Švč. Mergelės Marijos altoriui 300 auksinų paaukojo pirkliai, paveikslams ir paauksavimui aukojusių asmenų pavardės taip pat yra registruotos. Vėliau buvo jaudinamasi dėl lėšų stokos. Pavyzdžiui, 1700 metų vizitacijoje yra pažymėta, kad šventos Mišios laikomos tik kiekvieną trečiadienį. Kiek vėliau, 1716 m. dokumentuose pažymima, kad, bažnyčiai neturint nuosavo turto, trečiadieniais šventos Mišios laikomos retai, tik šventomis dienomis. Vis tik šv. Gertrūdos bažnyčia buvo rūpinamasi. 1719 m. klebonas Steponas Debkauskis yra pažymėjęs, kad šv. Gertrūdos bažnyčia yra uždengta nauju stogu.

Dar kartą 1743 m. bažnyčia buvo restauruota Kauno parapijos valdytojo Vilniaus kanauninko kun. Aleksandro Stanislovo Pūkinio rūpesčiu ir lėšomis: sustiprintos konstrukcijos, uždengtas stogas, atstatyti langai bei kryžius. Bokštelyje buvo pakabintas nedidelis varpas, tačiau šis varpas, iš bokšto iškeltas 1973 m. yra dingęs. Iš to paties 1743 m. inventoriaus aprašo sužinoma, kad įsipareigojimas už fundatorių aukoti šventas Mišias – nevykdoma, tai atliekama tik vieną kartą paskirtą mėnesio dieną. Tik Vėlinių dieną buvo laikoma daug Mišių su egzekvijomis. Tai suprantama – aplink buvo kapinės.

 

Rokitų laikotarpis šv. Gertrūdos bažnyčios sielovados istorijoje

Rokitai – vienuoliška labdaringųjų brolių brolija, vadinama taip pagal šv. Roką (apie 1293— 1327), visų ligonių, ypač sergančiųjų maru, globėją. Pirmiausia tokia brolija Jono Jarulavičiaus buvo įsteigta prie Trečiojo pranciškonų ordino Vilniuje 1705 m. gegužės 12 d. Be trijų vienuolinių įžadų (skaistumo, neturto, klusnumo), broliai įsipareigodavo rūpintis vargšais ir ligoniais. Vienuoliai rokitai 1708-1709 m. Vilniuje siautusio maro ir bado metu globojo ir maitino gyventojus bei ligonius ir laidojo mirusius. 1737 m. popiežius Klemensas XII už jų veiklą išreiškė ypatingą padėką. Lietuvoje rokitų vienuolynai buvo Vilniuje, Varniuose (1743 m.), Kęstutaičiuose ir nuo 1750 m. Kaune.

Į Kauną iš Vilniaus ir Varnių vienuolius rokitus pakvietė Vandžiogalos klebonas kun. Petras Novomiejskis, 1750 m. birželio 25 d. testamentu užrašęs 8 708 lenkiškus auksinus ligoninės prie šv. Gertrūdos bažnyčiai steigti. Šią fundaciją 1751 m. patvirtino Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zienkevičius. Pradinė suma vėliau daugelio asmenų donacijomis buvo gerokai padidinta. Bažnyčios šventoriuje rokitai iš medžio pastatė ligoninę bei vienuolyno pastatus, kuriuos 1794 m. konsekravo vyskupas Tadas Bukata. Vyrų ligoninė buvo šonu priglausta prie bažnyčios „bobinčiaus“, buvo mažesnė moterų ligoninė.

XVIII a. antroje pusėje Kaune be rokitų buvo dar dvi ligoninės – miesto ligoninė ant Nemuno kranto priešais pranciškonų bažnyčią ir parapinės bažnyčios ligoninė. Jose buvo laikomi nusenę arba nepajėgiantys dirbti vargšai ir įvairūs ligoniai. Rokitų ligoninė buvo didžiausia Kaune, geriausiai įrengta ir tvarkingai prižiūrima. Per metus ligoninėje būdavo vidutiniškai apie 200 ligonių. Daugiau nei dvidešimt asmenų čia gyveno nuolat. Ligoninę aptarnavo vienas samdomas felčeris. Ligoninės ir vienuolyno vyresnysis Tadas Zelna, padedamas dar keturių rokitų, slaugė ligonius, tvarkė ligoninės pastatą bei ūkį ir rūpinosi kitais ligoninės reikalais. Laukų bei ūkio darbams, kartais slaugyti ligonius buvo samdomi penki bernai, dvi mergos ir šeimininkė.

Kokių nors svarbių pertvarkymų bažnyčios viduje iki XVIII a. pabaigos rokitai nepadarė. Buvo pakeistas šv. Stepono altoriaus titulas – jis buvo skirtas brolijos globėjui šv. Rokui. Tai patvirtina 1785 m. inventoriaus aprašas. Bažnyčia buvo gerokai pertvarkyta 1785-1794 m. ligoninės kapeliono kunigo kanauninko Jurgio Ulazovičiaus rūpesčiu ir lėšomis: jis paaukojo ligoninei 1200 lenkiškų auksinų ir atliko daug remonto bei rekonstrukcijos darbų. Kun. J. Ulazovičiaus iniciatyva, po bažnyčia buvo sumūryti du skliautuoti rūsiai, vietoje senųjų medinių altorių įrengti trys mūriniai altoriai, choras, bobinčius ir trys kambariai virš choro. Po rekonstrukcijos darbų bažnyčią 1795 m. pašventino Žemaičių vyskupas sufragatas Tadas Bukata. Vėliau bažnyčia su bokštu buvo padengta čerpėmis. Šios rekonstrukcijos metu buvo pastatyti dabar čia esantys puošnūs barokiniai įrenginiai – sakykla, choras ant dviejų piliorių, papuošti gipsinėmis statulomis ir lipdiniais, trys altoriai. Dabar šis puikus vėlyvojo baroko įrangos ansamblis yra pagrindinis bažnyčios interjero akcentas. Dr. L. Šinkūnaitė spėja, kad altorių paveikslai išliko seni.

Žinias apie bažnyčios interjerą pateikia 1797 m. vasario 8 d. vyskupo Jono Nepamuko Kosakausko nurodymu atliktos vizitacijos raštas. Virš triumfo arkos, esančios prieš presbiteriją, buvo drožta, vaizdingo meno Dievo Tėvo figūra su trikampiu virš galvos. Mūriniame didžiajame altoriuje virš keturių kolonų buvo iš gipso padaryta vaizdinga Dievo Apvaizdos akis debesyse, pačiame altoriuje buvo skulptūrinė grupė, vaizduojanti Nukryžiuotą Jėzų centre ir Sopulingąją Mergelę (dešinėje) bei šv. Joną Evangelistą (kairėje). Kairėje bažnyčios pusėje esantis mūrinis altorius išsaugojo savo titulą – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo. Pirmajam altoriaus tarpsnyje buvo Švč. M. Marijos paveikslas su sidabrine karūna ir dvylika sidabrinių paauksuotų žvaigždžių, po kojomis – toks pat pusmėnulis. Paveikslas buvo paauksuotuose mediniuose rėmuose, paveikslo sienoje – gražiai  papuoštas Viešpaties karstas. Antrame tarpsnyje buvo šv. Gertrūdos paveikslas. Dešinėje bažnyčios pusėje esančiame mūriniame altoriuje kabėjo du paveikslai: šv. Roko pirmame tarpsnyje ir šv. Jurgio viršuje. Bažnyčios lubos buvo medinės, baltintos gipsu, o grindys – iš plytų. Presbiterijoje kabėjo stiklinis sietynas. Kairėje pusėje buvo mūrinė skliautuota zakristija, iš kurios durelės vedė į sakyklą. Sakykla apskrita, puošta gipsiniais lipdiniais, dažyta, turėjo keturių evangelistų ženklus, vainikuota šv. Jono Nepamuko gipsine statula ir Šventosios Dvasios simboliu – balandžiu. Po bažnyčia – du rūsiai, kurių vienas, mažesnis, po šv. Roko altoriumi. Įėjimas į jį – iš bažnyčios. Po didžiuoju altoriumi buvo įrengtas didesnis rūsys, į kurį įeiti reikėjo iš šventoriaus. Bokšte kabėjo trys vidutinio dydžio varpai.

1812 m., Napaleono kariuomenės įsiveržimo metu, rokitų ligoninė ir šv. Gertrūdos bažnyčia labai nukentėjo. Bažnyčios vargonai, klausyklos ir suolai buvo sudeginti, sunaikinti visi bažnyčios dokumentai – inventorius, vizitacijų aktai ir įsipareigojimų raštai. Karo metu išliko tik moterų ligoninės pastatas ir bažnyčia. Rokitams sugrįžus į ligoninę, likęs pastatas buvo suremontuotas ir jame įsikūrė visi ligoniai ir patys rokitai. Buvo suremontuota ir išbaltinta bažnyčia, pastatyta naujų pastatų, aptverta tvora. Po karų neatsirado naujų kandidatų į rokitų vienuolyną. Vyskupas Motiejus Valančius „Pastabose pačiam sau” rašo, kad senelis rokitas Pranciškus Milkauskis atsisakė ligoninės, kuri dvasinės vyresnybės potvarkiu buvo atiduota Gailestingosioms Seserims, vadinamoms šaritėms (pranc. charite – gailestingumas).

 

Gailestingųjų Seserų kongregacijos tarnystė šv. Gertrūdos bažnyčioje ir ligoninėje

Nuo 1825 m. vienuolių rokitų veikla buvo tęsiama Gailestingųjų Seserų kongregacijos. Šią kongregaciją įkūrė Vincentas Paulietis (1576-1660). Seserys lankė neturtinguosius, rūpinosi labdara bei slauga, t.y. veikė pasaulyje ir nesilaikė tuo metu moterų vienuolijoms būtino klauzūrinio gyvenimo būdo, dėl to nesivadino vienuolėmis ir neduodavo amžintųjų įžadų. Romos Katalikų Bažnyčios metropolitas Stanislovas Bogušas Siestrzencevičius 1825 m. sausio 2 d. raštu Nr. 8 Gailestingoms Seserims atidavė „visam laikui“ šv. Gertrūdos bažnyčią kartu su vienuolynu, ligonine bei kitomis valdomis. 1825 m. vasario 17 d. buvo surašytas ligoninės turto inventorius. Medinis rąstų ligoninės pastatas buvo labai senas, begriūvantis. Iki 1830 m. buvo pastatytas naujas medinis ligoninės pastatas prie kelio bei naujų ūkinių pastatų. Seserų nebūdavo daug, pavyzdžiui, 1835 m. tebuvo penkios seserys ir kapelionas. Šiai kongregacijai valdant, kokie nors žymesni bažnyčios interjero pakeitimai nedaryti. Bažnyčia kartu su altoriais, sakykla bei choro galerija galėjo būti 1848 m. perdažyta, tokiu būdu ją atnaujinant, nes Seserys rado bažnyčią „nusidėvėjusią”, o atnaujinta buvo sesers Elzbietos Lastauskaitės pastangomis.

Prasidėjus naujai vienuolynų uždarymo bangai (pirmoji – po 1831 m. sukilimo), 1842 m. rugpjūčio 8 d. potvarkiu ligoninė su visais ūkiniais pastatais bei kitu turtu perėjo carinės valdžios iždo nuosavybėn. Gailestingosioms Seserims buvo palikta vien bažnyčia, koplyčia ir butas. Tačiau penkios šaritės, kaip ir anksčiau, slaugė ligonius. Prie bažnyčios gyveno kapelionas, kuris kasdien aukodavo šv. Mišias. Kapeliono kun. Juozapo Rušauskio rūpesčiu buvo pastatytas mūrinis namelis vienuolėms ir jų kapelionui. Šaričių rūpesčiu buvo perstatytas bažnyčios bokštelis. Čia buvo įtaisytas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, žmonių gerbiamas kaip stebuklingas. 1866 m. (dr. L. Šinkūnaitė visur pateikia kitą datą – 1874 m.) ligoninę visiškai perėmė valdžia, Gailestingosios Seserys tapo nebereikalingos ir jos išvažiavo į Varšuvą, o viena – net į Paryžių.

 

1874-1922 m. laikotarpis šv. Gertrūdos bažnyčios istorijoje

1874 m. prie šv. Gertrūdos bažnyčios buvo Kauno miesto kapinės, bažnyčia buvo naudojama ir kaip kapinių koplyčia. Iki 1922 metų ji buvo keletą kartų rekonstruota: sienos dekoruotos didžiojo orderio piliastrais ir užbaigtos visą bažnyčią apjuosiančiu karnizu. Nėra žinoma, kada tai buvo padaryta, tačiau dr. Laimos Šinkūnaitės nuomone, tai turėjo būti atlikta vienu metu su didžiuliais rekonstrukcijos darbais miesto parapinėje bažnyčioje (Arkikatedroje bazilikoje) XIX a. pabaigoje. Šią nuomonę patvirtina ir šv. Gertrūdos bažnyčioje atlikti architektūriniai tyrimai.

Nuo 1864 m. šv. Gertrūdos bažnyčia buvo Kauno parapinės bažnyčios filija; 1871 m. ligoninė buvo perkelta į atstatytą pranciškonų vienuolyną. Iškėlus ligoninę, jos pastate įsikūrė muzikantai. Po 1880 m. senoji ligoninė buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas privatus mūrinis namas. Apie 1920 m. buvo nutinkuoti šv. Gertrūdos bažnyčios fasadai. 1921 m. nenaudojama šv. Gertrūdos bažnyčia ir prie jos esantys trobesiai su žemės sklypais buvo perduoti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kongregacijai. Tokiu būdu bažnyčios istorijoje prasidėjo naujas etapas, su pertrūkiais besitęsiantis iki mūsų dienų. Šį bažnyčios istorijos etapą aptariame kitame skyriuje.

J. Grigonis