Bažnyčia neišrado Santuokos. Ji egzistavo prieš Bažnyčios atsiradimą. Ir pirmieji krikščionys tuokėsi, kaip ir visi kiti aplink juos, be jokios specialios religinės ceremonijos. Tačiau nuo pat pradžių Santuoka krikščionių bendruomenėje buvo laikoma svarbiu dalyku, nes šv. Paulius tvirtino: “Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią” (Ef 5, 25).
Panašiai ją aprašo ir Biblija. Pradžioje parodo kaip “žmogų”, ieškantį, visatoje sau padėjėjo. Ji aprašo jo džiaugsmą, kai atrado “kūną mano kūno” (Pr 2, 23). Apdainuoja meilę, degančią dviejų žmonių širdyse:
“Man mylimasis, aš jam…
Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra yra kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna.
Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai jos paskandinti”.
(Gg 2, 16; 8, 6s.)
Bet Dievo žodis yra stipresnis. Šventasis Raštas pasiskolina aistros, degančios mylimųjų širdyse žodžius, kad išreikštų nuostabią meilę, kuri jungia Dievą su jo tauta.
Žmogiška meilė, Dievo veidas
Kalbėti apie Dievą yra sunku, nes visada yra rizika, jog jį įkalinsime savo žodžiuose. Dievas labiau trokšta būti tas, su kuriuo mes gyvename, kuris kviečia mus gyventi, nei tas, apie kurį tik kalbame. Dievas iš tikrųjų yra su mumis kasdieniniame gyvenime, bet lieka pasislėpęs, paslaptingas Dievas, kurio veidą sunku pamatyti.
Pats Dievas panorėjo įspausti savo veidą šioje žmonių poroje, kuri pasirodė šeštą dieną kaip kūrimo kulminacija:
„Padarykim žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą…
Dievas sukūrė žmogų, pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos”.
(Pradžios knyga, ST)
Jei vyras ir moteris tampa Dievo paveikslu savo vedybiniu gyvenimu, tuomet jiems nuostabiai tinka Sakramento kaip “žmogiškos realybės, skelbiančios Dievo karalystę, nes ji yra vieta, kur Karalystė įgyvendinama” apibrėžimas.
Ir tarp visų sakramentų Santuoka yra vienas tų, kuriuo atskleidžiama Dievo paslapties ir žmogaus artumo vienybė, jog nebegalima atskirti žmogiškos realybės nuo sakramentinės realybės.
Jei santuoka būtų tik meilės Sakramentas, tuomet būtų galima sakyti, jog Sakramentas išnyktų, kai dingtų meilė. Yra dienų, kai meilė tarsi pasislepia, tačiau ištikimybė Sandorai – priesaikai, isipareigojimui, išlieka.
Ką reiškia Sandora – sutartis, priesaika santuokoje?
Ji reiškia viešos priesaikos formoje atliktą žodinį – teisinį įsipareigojimą visą gyvenimą vykdyti krikščioniškos santuokos esmines pareigas vienas kito ir vaikų atžvilgiu.
Ištikimybė
Santuokinė ištikimybė apima visas bendro gyvenimo sritis nuo intymiosios, iki buitinės ir reiškia pareigą jų apimty laikytis pilno atsidavimo šeimai ir vienas kitam. Neišikimybė svarbiuose dalykuose yra sunki nuodėmė. Jei kalbame apie intymų ryšį ji gali buti kaip miinties, žvilgsnio, ar veiksmo nuodėmė. Susituokusiojo asmens gundymas , suviliojimas yra dvigubai sunki nuodėmė , nes nusikalstama šeštam Dievo įsakymui NEPALEISTUVAUK ir dalyvaujama priesaikos laužyme.
Abipusiškumas
Apaštalas Paulius pasakė, jog:
“Kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai,
o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona”
(1 Kor 7, 2-4).
Taip išreiškiama abiejų sutuoktinių lygi teisė, pareiga vienas kito atžvilgiu.
Kažkas yra stebinančio tame, jog abipusiškumas gali būti įžvelgiamas tarp Dievo ir jo tautos. Ar nėra čia pernelyg didelis skirtumas tarp dviejų partnerių? Ar Dievas visų pirmiausiai nėra laikomas “mokytoju”, duodančiu nurodymus? Kaip Dievas gali tapti partneriu?
Daugumoje civilizacijų vyras, arba šeimos galva, faktiškai yra savo šeimos dievas; tad nėra nieko stebėtino, jog mažai sutinkame šeimų, kur vyras ir žmona bendrauja kaip turintys lygias teises. Paprastai vyras nėra pasiruošęs atsisakyti savo privilegijų ir prerogatyvų. Daugeliu atvejų santuoka būna tarsi kontraktas, sudarytas vyro ir jo klano naudai.
Ar nestebina tai, jog būtent apaštalas Paulius, paprastai pasisakantis už vyro viršesnumą Santuokoje, pirmasis Apaštalų Darbuose išdėstė lygias vyro ir moters teises? Ar jis nepasakė, jog:
“Kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai,
o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona”
(1 Kor 7, 2-4).
Abipusis entuziazmas
Visa širdimi džiaugsiuosi Viešpačiu,
džiūgausiu Dievu savuoju,
nes jis mane aprengė išganymo rūbais
ir apsupo teisumo skraiste,
kaip jaunikį besipuošiantį vainiku,
lyg nuotaką besidabinančią vėriniais.
Kaip žemė išaugina savąsias ataugas, kaip sodas suželdina savąsias sėklas, taip Viešpats Dievas suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje.
Tavęs daugiau nebevadins “Paliktąja”, ir tavo šalies “Nuniokotąja”.
Bet tu būsi vadinama “Mano žavesys joje”,
o tavoji šalis “Ištekėjusia
Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele,
taip tavasis Statytojas susituoks su tavim.
(Iz 61, 10-11; 62, 4-5)
Lėtoje žmonijos evoliucijos eigoje santuokinio gyvenimo pavyzdys neabejotinai yra tik šios evoliucijos pradžioje. Ir Evangelija eina į dialogą su kiekvienu iš mūsų taip, jog pokyčiai, pasireiškę istorijoje, gali tapti praturtinimu ir tiesos ieškojimu. Ji kviečia visus vyrus ir moteris liudyti Dievui ištikimybę ir abipusiškumą.
Kristus ir Bažnyčia
,,Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile,
nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save.
Jūs, vyrai, mylėkite žmonas,
kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją
save, kad ją pašventintų,
apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokioss dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio,
bet šventą ir nesuteptą.
Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus.
Kas myli žmoną, myli save patį.
Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią.
Mes gi esame jo kūno nariai.
Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu.
Šita paslaptis yra didelė,-
aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.
(Ef 5, l s.; 25-32)
Bet ne kiekvienas veda ar išteka. Tam yra daugybė priežasčių, ir Jėzus tai gerai žinojo: “Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano” (Mt 19, 12). Nevedimas ar netekėjimas nebūtinai reiškia tarpusavio ryšių atmetimą. Tokioje civilizacijoje kaip mūsų žmonės, kurie nėra sudarę santuokos, yra svarbūs, nes tai dažnai reiškia jų pašaukimą save dovanoti kitiems.
Santuoka ir pasišventimas religiniam gyvenimui
Tam tikru Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu pasišventimas religiniam gyvenimui buvo laikomas Sakramentu, ir ne be priežasties. Yra du keliai, kuriais galime išgyventi Sandorą: pasirinkimas tarp santuokos ir celibato. Abu gali būti Sandoros sakramentais.
Santuoka ir celibatas papildo vienas kitą. Mes negalime iškeltį ką nors vieną iš jų, kad pakenktume kitam, ar pažeminti kurį nors vieną, kad pabrėžtume kitą.
Kai kurie žmonės didelio dvasingumo dingstimi pasišventimą religiniam gyvenimui laiko aukštesniu dalyku už santuoką. O kiti taip išaukština santuoką, kad celibatą laiko žmogiškos prigimties žalojimu.
Iš tikrųjų čia turime du, vienas kitą papil¬dančius, buvimo pasaulyje būdus. Jie turėtų teikti abipusį praturtinimą:
- abu gali išreikšti visišką savęs atidavimą;
- abu gali būti vaisingumo versme;
- abu reikalauja tokios pat ištikimybės rūšies;
- abu patiria džiaugsmą ir kančią, sėkmes ir nesėkmes.
Negalima pasirinkti vieno ir nesąmoningai svajoti apie kitą. Viena situacija nėra lengvesnė nei kita, nes kiekvienam yra sunku gyventi autentišką gyvenimą.
Prisiimtas celibatas
Tačiau Sandoros tiesa nesiriboja tik tais, kurie pasirinko celibatą, pasišvęsdami religiniam gyvenimui. Yra nevedusių ir netekėjusių vyrų ir moterų, kurie ištikimi Sandoros liudytojai. Jie gili būti nepasirinkę savo padėties dėl įvairių aplinkybių. Bet ištikimybė, vaisingumas, abipusiškumas ir savęs dovanojimas nėra išskirti iš jų gyvenimo. Galime sutikti žmonių, kurių celibatas tampa nuoširdžios tarnystės kitiems versme. Taip jie išgyvena savo Paschą ir įžengia | Sandoros paslaptį. Mes galime paliudyti, ir jie taip pat gali paliudyti tuos turtus, kuriuos Dievas jiems suteikė.
Nesėkmės santuokoje
Santuoka gali pakliūti į skausmingas situacijas, kurios baigiasi nesėkmėmis. Ar tai reiškia, kad turime sakyti, jog Sakramentas nebuvo išgyventas? Toli gražu ne. Beprasmiška būtų tyrinėti praeitį, kad atrastume dėl kieno kaltės tai įvyko. Pora turi išgyventi jų dabartinę situaciją, be to, tai turi būti atliekama tikėjimu ir Dievo žodžio šviesoje. Net savo kančioje Jėzus liudija gyvenimą. Net kančios ir nesėkmės atskirti partneriai gali vis dar liudyti Sandoros Dievo tiesą.
Visos krikščioniškos bažnyčios sutinka, jog krikščioniškos santuokos idealas apima poros vienybę ištikimybėje. Tai yra nedviprasmiškas Evangelijos kvietimas. Tačiau daugeliui mūsų amžininkų Bažnyčios pozicija išsiskyrusių ir vėl vedusių atžvilgiu dažnai atrodo per griežta. Bet kad parodytų šio sakramento didingumą, ji laikosi absoliutaus neišardomumo principo.
Ortodoksų ir reformatorių bažnyčiose išsiskyrusių asmenų atžvilgiu yra taikomas “malonės principas”, kad būtų pateisintas naujos santuokos sudarymas tam tikrais atvejais. Tačiau šiame skyriuje neįmanoma plačiau aptarti šią problemą su visais aiškintinais niuansais.
Tačiau turėtų būti pabrėžiama, jog tie, kurie išsiskyrė ir vedė antrą kartą, taip turi vietą krikščionių bendruomenėje. Nors dabartinė bažnytinė teisė neleidžia jiems pilnai dalyvauti Eucharistinėje komunijoje, tačiau, nežiūrint to, jie vis dėlto yra bažnytinės bendruomenės dalimi. Kartu su savo broliais jie dalyvauja liturginiame Susirinkime, ir kartu su jais yra maitinami Dievo žodžiu. Būtent dėl to neturėtų būti sakoma jog jie yra “ekskomunikuoti”. Tai nėra teisingas žodis apibūdinantis jų situaciją.
Kristus ir Bažnyčia
Paulius, kalbėdamas apie vyro ir žmonos sąjungą, daro išvadą: “Šita paslaptis yra didelė, aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32). Kalbėjimas tokiu būdu reiškė santuokos įsitraukimą į sakramentines realybes, dar nesant tokio žodžio kaip Sakramentas.
,,Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile,
nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save.
Jūs, vyrai, mylėkite žmonas,
kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją
save, kad ją pašventintų,
apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokioss dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio,
bet šventą ir nesuteptą.
Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus.
Kas myli žmoną, myli save patį.
Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią.
Mes gi esame jo kūno nariai.
Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu.
Šita paslaptis yra didelė,-
aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.
(Ef 5, l s.; 25-32)
Bet ne kiekvienas veda ar išteka. Tam yra daugybė priežasčių, ir Jėzus tai gerai žinojo: “Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano” (Mt 19, 12). Nevedimas ar netekėjimas nebūtinai reiškia tarpusavio ryšių atmetimą. Tokioje civilizacijoje kaip mūsų žmonės, kurie nėra sudarę santuokos, yra svarbūs, nes tai dažnai reiškia jų pašaukimą save dovanoti kitiems.
Santuoka ir pasišventimas religiniam gyvenimui
Tam tikru Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu pasišventimas religiniam gyvenimui buvo laikomas Sakramentu, ir ne be priežasties. Yra du keliai, kuriais galime išgyventi Sandorą: pasirinkimas tarp santuokos ir celibato.
Santuokos sakramento istorija, kilmė
Kaip jau kalbėjome, tvirtinimas, jog Kristus įsteigė sakramentus, nereiškia, jog jis nustatė jų apeigas ir simbolinius veiksmus. Jis suteikė jiems prasmę ir vertę, kurios patys iš savęs negalėtų turėti. Santuoka yra geras to pavyzdys. Jėzus jos neišrado, bet šv. Paulius gerai paaiškina jos naują reikšmę, kai tvirtina, jog “Šita paslaptis yra didelė, aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią” (Ef 5, 32)
Iki trečio amžiaus
Romėnų visuomenėje santuoka buvo pakankamai gerai organizuota įstatymiškai (buvo sudaromas kontraktas, gaunamas sutikimas) ir ceremonialiai (santuokos nuometas), vestuvių puota, procesija į vyro namus. Krikščionys nesiekė švęsti kitu būdu, o tik pabrėždavo Santuokos krikščioniškąją reikšmę ir susilaikydavo nuo pagoniškų praktikų.
Pirmas specifinis bažnytinis aktas buvo įpareigojimas gauti iš vyskupo leidimą tam tikrais atvejais, ypač dvasininkų vestuvėms.
Nuo ketvirtojo iki vienuoliktojo amžiaus
Nors ir išlaikydami pasaulietines praktikas, krikščionys pamažu ėmė skirti ypatingą dėmesį Santuokai, suteikdami jai specifinį krikščionišką atspalvį, ypač su ja susijusioms apeigoms. Tokiu būdu atsirado Santuokinis palaiminimas. Jis buvo teikiamas Romoje ir Milane, kai nuometas vėl buvo uždedamas nuotakai; Rytuose per jaunųjų karūnavimą; Galijoje ir Ispanijoje, kai jaunųjų pora įeidavo į vedybų kambarį. Pradžioje Romoje dvasininkų ir jų vaikų santuokoms, o vėliau ir kitur, net paprastiems tikintiesiems imta teikti palaiminimą šv. Mišių metu.
Nemažai vaizdingų ir daug pasakančių pokyčių Santuokos liturgijoje įvyko per paskutiniuosius amžius, pradedant pirmuoju santuokos palaiminimo pavyzdžiu, mus pasiekusiu iš ketvirto amžiaus, baigiant dabar turimomis Santuokos sakramento apeigomis.
Santuoka viduramžiais
Karai ir socialiniai sunkumai vertė Bažnyčią pirmiausia užtikrinti pasirinkimo laisvę moteriai ir reikalauti, kad vedybos būtų viešos: kunigui buvo pavesti civiliniai formalumai, o sutuoktinių pora turėjo bažnyčioje gauti santuokinį palaiminimą. Tai reiškė, jog jie turėjo kreiptis į kunigą. Net santuokinio sutikimo vieta persikėlė iš sužadėtinės namų prie bažnyčios durų. Pora į bažnyčią įžengdavo tik po vestuvių: Mišioms ir santuokiniam palaiminimui.
Tuo pačiu metu teologai ir kanonistai svarstė sakramentų prigimties ir skaičiaus klausimą. Dvyliktame amžiuje jie įtraukė ir Santuoką .
Tridento susirinkimas
Vakaruose Tridento susirinkimas (1563 m.) suformavo ir padarė būtinu tai, kas yra vadinama kanonine Santuokos forma, t.y. poros atėjimą pas parapijos kunigą, kad pareikštų santuokinį sutikimą.
Vatikano II susirinkimas išlaikė šį reikalavimą, bet praturtino apeigas:
- suteikė didesnę vietinių papročių pritaikymo galimybę;
- santuokinį sutikimą palydi Žodžio liturgija, net jei ir nėra šv. Mišių;
- santuokinio sutikimo formulės, santuokinių palaiminimai, baigiamieji palaiminimai tapo įvairesni ir turtingesni;
- atsirado galimybė Santuokos sakramentą švęsti gimtąja kalba.
Parengta pagal: Philippe Beguerie, Kaip suprasti sakramentus. Lietuvos Katechetikos centras, 1998, 202-211 psl.)