Pamaldumas į Dieviškąjį gailestingumą marijonų tradicijoje


 

Norėdami kalbėti apie Dieviškojo gailestingumo kulto platinimą marijonų tradicijoje, turime apžvelgti seniausias ištakas, t.y. marijonų vienuolijos įkūrimo laikotarpį ir iškilias asmenybes, pasitarnavusias marijonų vienuolijai. Pamaldumo Dieviškajam gailestingumui „atramos taškas yra marijonų vienuolijos įkūrėjo palaimintojo Stanislovo Papčynskio asmenybė. Šio žmogaus, gyvenusio Lenkijoje, ir Dievo Apvaizdos bendradarbiavimo vaisius yra marijonų vienuolijos atsiradimas XVII amžiuje. Su Dieviškojo gailestingumo sklaida yra siejami pal. Stanislovo Papčynskio dvasinio brendimo bei dvasinės raiškos būdai. Jo dvasingumo raišką įtakojo ir kiti tuo metu skirtinguose Europos kampeliuose gyvenę šventieji: šv. Marija Margarita Alacoąue, tuo metu matydavusi Jėzaus Kristaus pasirodymus, šv. Jonas Eudes, kuris buvo Švč. Jėzaus Širdies bei Marijos Širdies pamaldumo pradininkas.

Pal. Stanislovas Papčynskis nesiėmė tiesiogiai kurti ir plėsti pamaldumo į Dieviškąjį gailestingumą formų. Dieviškojo gailestingumo kulto platinimui didžiausią įtaką darė marijonų vienuolija. Vėliau pal Stanislovas Papčynski tapęs dvasios tėvu, stengėsi pasinaudoti savo paties patirtimi ir skleisti Dieviškąjį gailestingumą ypač išpažinties metu.

Reikia pažymėti, kad jau pačioje marijonų vienuolijos veiklos pradžioje didžiulis dėmesys buvo kreipiamas į Dieviškąjį gailestingumą. Naujoji vienuolija, įkūrėjo sąmonės paveikslas, vizija, buvo, kaip jis pats sakė, Dievo įkvėpimas, kurį pal. Stanislovas realizavo, pasitaręs su geriausiais teologais ir gavęs bažnytinės vyresnybės leidimą. Kalbėdamas apie Dieviškąjį gailestingumą pal. Stanislovas Papčynskis savo mintis grindė teologija. Jis sakė, kad Dievas yra absoliučioji Būtis, Gėris ir Meilė. Buvimas absoliučiąją Būtimi ir Meile reiškia, kad Dievas yra Gailestingumas. Atpirkimas taip pat turi gailestingumo bruožą. Jis mėgo pabrėžti gailestingumą kaip Dievo savybę, nors apie Jį kalbėdamas, galėjo surasti šimtus įvairiausių kitokių apibūdinimų. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Dievo pažinimą nurodo, kad Dievas davė save pažinti ne tik kaip Kūrėją ir Viešpatį, bet ir kaip mylintį ir gailestingą Tėvą bei Mokytoją. Interpretuodamas Šventojo Rašto tekstus, pal. Stanislovas Papčynskis kiekviename atpirkimo istorijos etape atpažino Dieviškojo gailestingumo ženklus. Jis aiškino, kad ypatinga Dieviškojo gailestingumo apraiška yra Jėzaus Kristaus pasilikimas Eucharistijoje iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20). Panašiai ir kiti įvykiai, apreikštieji Naujajame Testamente, pavyzdžiui Šventosios Dvasios atsiuntimas apaštalams. Taip pat tikėjimo tiesos, malonė, Dieviškosios Apvaizdos buvimas, pedagoginis Dievo veikimas, Jėzaus kančia, mirtis ir Prisikėlimas, pasaulio atpirkimas ir tikras gyvojo Jėzaus Kristaus buvimas mūsų tarpe.

Kitas iškilus marijonas, Katalikų Bažnyčios palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis taip pat skleidė Dieviškojo gailestingumo kultą. Pirmiausia atnaujindamas marijonų vienuoliją – Dieviškojo gailestingumo skleidėją Antra, savo gyvenimu ir mokymu, kur ypatingai išryškinamas Dievo gailestingumas žmogaus atžvilgiu, žmogaus pareiga atsiliepti į Dievo gailestingumą bei tiesa, kad Dievo gailestingumas visuomet yra didesnis už žmogaus padarytą blogį. Pasirinkdamas šūkį Vince malum in bono (Rom 12, 21), Palaimintasis savo visu savo gyvenimu ir darbais parodė, kad susivienijęs su Dievu žmogus gali gerumu nugalėti blogį. Šis nugalintis blogį gerumas ir yra gailestingumas. Gailestingumas nugali griežtumą ir smerkimą pyktį ir norą keršyti, panieką ir abejingumą, nes jo jėga plaukia iš Kristaus pergalės, laimėtos ant kryžiaus. Atleisti skriaudas, niekam už blogį neatsilyginti blogiu, stengiantis jį nugalėti gerumu ir meldžiantis už priešus, persekiotojus ir šmeižikus, – tokią nuorodą įrašytą į vienuolijos Konstituciją Palaimintasis paliko marijonams.

Ką reiškia skelbti Dieviškąjį gailestingumą šiuo metu? Pirmiausiai – tai vykdyti jį rimta elgsena kito, klausančio ar prašančio, atžvilgiu. Išklausyti žmogų, kuris reikalingas pagalbos, stengiantis suvokti jo dvasinius poreikius, jo dvasinės gelmės reikmes. Labai svarbus gyvas kontaktas su žmonėmis ir jų poreikių išaiškinimas. Palaimintasis J. Matulaitis mokė, kad svarbi užuojautos ir pagalbos priemonė yra malda už artimą patiriantį sunkius išbandymus. Marijonų Dieviškojo gailestingumo apaštalavime labai svarbus ir skelbimo būdas. Pirmiausia žadinamas tikėjimas, kuris atveria antgamtinę meilę, nes tik ji įgalina žmogų kaskart naujiems įsipareigojimams šiame besikeičiančiame gyvenime.

Marijonai stengiasi, kad Dieviškojo gailestingumo pamaldumo formos netaptų tik tuščiu ritu. Šis pavojus iškyla, kai kultas yra atliekamas ne Dievui pagarbinti, bet dėl kitų tikslų, pavyzdžiui, dėl paties rito išpildymo. Visos pamaldumo formos turi būti Dieviškojo gailestingumo parodymas ir jo skleidimo įrankis. Marijonai rekomenduoja tam tinkamas temas: Dievo malonė, pasitikėjimas Dievu, šiuolaikinis Bažnyčios mokymas, sesers Faustinos Kowalskos tikėjimo kelionės patirtys, talkininkavimas. Rūpestis marijonų talkininkų nuolatine formacija, jų vienijimas ir įjungimas į bendrą darbą, o taip pat patys gailestingumo darbai, kurie yra vienuolijos skatinami ir palaikomi, yra Dieviškojo gailestingumo reiškimas. Taigi marijonų vienuolijos misija nėra charizmatinė apaštalavimo veikla, bet ji skirta tiems žmonėms, kurie yra patikėti marijonų rūpesčiui, ir kuriems jie tarnauja visu uolumu ir visais įmanomais būdais.

Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune marijonų Dieviškasis gailestingumas skleidžiamas kartu su stebuklingu laikomo Kryžiaus kultu. Ir tai yra labai prasminga, nes Dieviškasis gailestingumas aukščiausia savo forma buvo parodytas Velykų paslaptimi – Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus kančia, mirtimi ant kryžiaus, prisikėlimu ir įžengimu į dangų. Kryžius ragina tikinčiuosius būti gailestingiems. Tai įrodoma kitame skyrelyje remiantis šiuolaikiniu Bažnyčios mokymu.

 

J. Grigonis