Kunigų marijonų pastoracinė veikla šv. Gertrūdos bažnyčioje prieškaryje
Bažnyčios Turtų Valdymo Taryba 1921 m. lapkričio 12 d. apsvarstė klausimą šv. Gertrūdos bažnyčios atidavimo kunigams marijonams administruoti. Buvo atsižvelgta į tai, kad marijonų numatomas veikimas yra vyskupijai reikalingas, o taip pat ir į tai, kad bažnyčios nebuvo įmanoma grąžinti nei Rokitų Kongregacijai, kuriai bažnyčia priklausė 1750-1825 metais, nei Gailestingųjų Seserų Kongregacijai, kuriai bažnyčia priklausė 1825-1874 m., nes XX a. pradžioje šių vienuolijų Lietuvoje nebuvo. Todėl Taryba nusprendė patenkinti marijonų Kongregacijos prašymą ir leido prašyti Žemaičių vyskupą kreiptis į Apaštalų Sostą dėl šv. Gertrūdos bažnyčios ir beneficijos perdavimo marijonams su sąlyga, kad, jei kada nors marijonų Kongregacija būtų vyskupijoje panaikinta, tuomet šv. Gertrūdos bažnyčia su jos turtu vėl grįžtų Žemaičių Vyskupo žinion. 1922 m. vasario 8 d. vyskupas Pranciškus Karevičius raštu Nr. 491 pranešė Generalvikarui, kad Apaštalų Sostas jo prašymą patenkino, t.y. sutiko, kad šv. Gertrūdos bažnyčia būtų beneficium saeculare convertere in religiosum. Prie Vyskupo rašto buvo pridėta Exemplar transecriptum Rescripti S. Congregationis Concilii dati die 3 ianuarii 1922 anni, registri numerus 5830/21. Šį raštą 1922 m. vasario 11 d. apsvarstė Bažnyčios Turtų Valdymo Taryba. Buvo nutarta įgalioti Benediktinių Vienuolyno kapelioną kanauninką Juozapą Stakauską perduoti šv. Gertrūdos bažnyčią su visu jos turtu marijonų kongregacijai. Bažnyčios Turtų Valdymo Tarybos įsakymas Nr. 890 buvo pasirašytas 1922 m. vasario 23 d. Kaune. Įsakymas buvo įteiktas šv. Gertrūdos bažnyčios rektoriui kun. prof. P. Bučiui.
1922 m. balandžio 19 d. Žemaičių vyskupijos kurijos įgaliotas kan. Juozas Stakauskas šv. Gertrūdos bažnyčią su nuosavybe bei teisėmis perdavė marijonų kongregacijos delegatui Marijampolės namo vyresniajam kunigui Juozui Vaitkevičiui. Šio perdavimo liudininkai buvo dr. Kazimieras Jokantas ir Seimo narys Jonas Vailokaitis. Tų pačių metų balandžio 29 d. vietos ordinaras vysk. P. Karevičius leido prie bažnyčios steigti vienuolyną, kas ir buvo padaryta. Be bažnyčios ir jai priklausančios žemės ploto, užimančio 910, 05 kv. sieksnius, buvo perduoti dar trys maži namai: mūrinis rektoriaus gyvenamasis namas, senas medinis namas prie Gaisrininkų gatvės, medinis namukas ant bažnyčios žemės, medinė pašiūrė, bei aštuonios dešimtinės žemės Trakų apskrityje, Žiežmarių valsčiuje.
Norėdami įsigilinti į marijonų priežiūrai paliktoje šv. Gertrūdos bažnyčioje vykdomos sielovados ypatybes, turime išsamiau aptarti marijonų vienuolijos būdingus bruožus.
Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų (MIC) kongregacijos veiklos ypatumai
Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios vardo vienuoliją 1673 m. įkūrė Dievo Tarnas kun. Stanislovas Papczynskis (1631-1701) Korabieve, Poznanės vyskupijoje. 1699 m. ją patvirtino popiežius Inocentas XII, pavesdamas pranciškonų globai. Šios regulos marijonai laikėsi iki 1909 m. Prienų seniūno žmona grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė 1750 m. į prie Šešupės besikuriantį Starapolės miestelį pakvietė marijonų vienuolius, vadinamus baltaisiais dėl jų dėvimo balto abito. Pirmasis atvyko čekas Adalbertas Vaitiekus Strachas. Grafienė paskyrė vienuoliams žemės sklypą kur jos lėšomis pradėtas statyti medinis vienuolyno pastatas bei bažnyčia. Oficialus marijonų įvesdinimas į naująją Šv. Kryžiaus titulu konsekruotą bažnyčią įvyko 1758 m. rugsėjo 13 d., o prie vienuolyno besikuriantis miestelis gavo Marijampolės vardą. Laikotarpis po 1831 ir ypač 1863 metų sukilimų buvo laipsniško Marijampolės vienuolyno, kaip ir kitų katalikų vienuolynų, bei visos Bažnyčios, niokojimo metas: dalis vienuolių ištremta į Sibirą dalis emigravo bei panaikinta marijonų jurisdikcija. Į Marijampolę buvo suvežti uždarytųjų vienuolynų vienuoliai, psichiniai ligoniai, nusikaltusieji, degradavusieji asmenys. 1904 m. vienuolyne buvo likę tik keli nariai, todėl ir vienuolynas buvo uždarytas. Paskutinis šio ordino vienuolis, 24-asis senojo įstato marijonų vienuolijos generolas, Šv. Mykolo Arkangelo parapijos klebonas Vincentas Senkus mirė 1911 m. Marijampolėje.
Nuo visiško sunykimo marijonus išgelbėjo kunigas Jurgis Matulaitis (1871-1927, nuo 1918 m. Vilniaus vyskupas, nuo 1925 m. arkivyskupas, 1987 m. paskelbtas Palaimintuoju). Oficialios vienuolijos atnaujinimo apeigos įvyko 1909 m. rugpjūčio 29 d. Varšuvos Šv. Kryžiaus parapijos klebonijoje, privačioje vyskupo Kazimiero Rūškio-Ruškevičiaus koplyčioje. Marijonų generolas Vincentas Senkus priėmė pirmuosius kunigo Jurgio Matulaičio įžadus, o kunigas Pranas Būčys buvo priimtas į novicijatą. Reformuotai vienuolijai kun. Jurgis Matulaitis, pasitardamas su kun. P. Būčių, paruošė naujus įstatus, pritaikytus prie slapto vienuolinio gyvenimo, to laiko sąlygų ir Bažnyčios teisės reikalavimų. Senojo Vienuolyno kontempliacinį pobūdį jis pakeitė naujiems laikams reikalinga akcija. Pertvarkyta vienuolija tapo kongregacija (buvo atsisakyta iškilmingų įžadų, baltų abitų). Šią kongregaciją ir naujus įstatus patvirtino popiežius Pijus X. 1910 m. lapkričio 28 d. buvo duotas Vienuolijų Kongregacijos dekretas. Naują marijonų konstituciją pritaikytą prie 1917 m. Bažnyčios teisės kodekso, Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis paruošė 1922-1925 metais, dar labiau išryškindamas kongregacijos tikslus. Šią Konstituciją popiežius Pijus XI patvirtino 1930 m. sausio 27 d. – per trečiąsias arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties metines.
Kongregacija skirta Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios garbei (lot. Congregatio Clericorum Regularium Marianorum sub titulo Immaculatae Conceptionis B. V. Mariae). Vienuolijos ypatingas tikslas – iš Dievo ir artimo meilės visomis jėgomis pasiaukoti kitų išganymui bei tobulinimui. Kad pasiektų šį tikslą kongregacijos nariai pirmiausia stengiasi patys įsigyti mokslo ir po to mokyti kitus. Broliai, taip pat kaip ir kunigai, rūpestingai paruošiami įvairioms pareigoms bei darbams ne tik vienuolyne, bet ir pasauliečių tarpe. Ypatingas dėmesys skiriamas dvasiniam gyvenimui. Kongregacija savo veiklai numatė steigti ir tvarkyti įvairaus pobūdžio mokyklas, išlaikyti bendrabučius, leisti ir platinti spaudą, skaityti konferencijas bei paskaitas, atlikti sielų ganytojų pareigas, padėti kunigams parapijose. Reikalui esant, patys vienuoliai imasi vadovauti parapijoms, dirba misijose katalikų ir nekatalikų kraštuose. Kadangi gyvenimo sąlygos kinta greitai, marijonai imasi ne vieno kokio nors uždavinio. Numatoma, kad vienuolijos sielovada besikeičiančiomis sąlygomis gaivins žmoniją gyvybę teikiančiu Evangelijos vandeniu, todėl vienuoliai turi būti budrūs, mokėti skaityti laiko ženklus, jausti kartu su Bažnyčia ir visada imtis to, kas gyvenime yra svarbiausia. Ten, kur kunigai negali pasiekti, raginami pasitelkti į apaštalavimo darbus pasauliečius tiek vyrus, tiek moteris, prieš tai juos gerai parengus apaštalavimo darbui. Dėl to marijonai steigia jaunimo, suaugusiųjų katalikiškus būrelius ir jiems vadovauja.
Katalikų Bažnyčios palaimintasis Jurgis Matulaitis Vienuolijos direktyvose reikalauja, kad jos nariai būtų visuomenei krikščioniško gyvenimo pavyzdys ir atspirties taškas, kuriuo prasideda viso gyvenimo atnaujinimas Kristuje. Gyvas krikščioniško gyvenimo pavyzdys yra didelė socialinė jėga. Vienuoliai laisva valia išsižada turto, šeimos ir asmeninės laisvės, tuo parodydami, kad tikroji laimė yra ne žemėje. Kartu žmonėms parodoma, kad reikia taip tvarkyti savo gyvenimą, kad materialinės gėrybės, kūno malonumų tenkinimas, veikimo laisvė netaptų dvasios kalėjimu, skiriančiu nuo artimo reikalų. Socialinis jautrumas kyla iš artimo meilės, kuri plaukia iš gyvo religingumo, taigi „žmonių religinimas yra kartu ir jų socialinimas“. Vienuoliai visu savo gyvenimo pavyzdžiu rodo, kad katalikybė teikia dvasinę gyvybę, o Kristus yra sielos perlas, dėl kurio geros valios žmonės išsižada šio pasaulio vertybių.
Marijonų Vienuolija pasižymi ypatingu Marijos, Kristaus Motinos garbinimu. Mergelė Marija yra skaistumo ir motinystės idealas. Nuoširdus Marijos kultas turi socialinę reikšmę, nes Marijos pavyzdžiu rodo skaistumo ir susivaldymo grožį. Populiarindama Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kultą, vienuolija stiprina šeimos pagrindus. Marijonai žodžiu ir gyvenimo pavyzdžiu rodo, kaip reikia tvarkyti meilės jausmus, kad jie netaptų visuomeninio pairimo priežastimi. Modernios technikos garbintojams vienuoliai primena, kad gamtą tikrai valdyti gali tie, kurie patys mažiausiai yra gamtos valdomi. Be Dievo pagalbos visos pastangos socialinėje srityje lieka tuščios, dėl to marijonų vienuolija orientuoja tikinčiuosius į Eucharistinį Kristą į nuolatinį žmogaus bendradarbiavimą su Dievu, kad žmonės iš Jo semtųsi energijos savo gyvenimui tobulinti ir socialiniams santykiams tvarkyti (Gobis J. Marijonų vienuolijos dvasia ir socialinė katalikybė // Arkivyskupas Jurgis Matulevičius / red. K. Čibiras. Marijampolė. 1933. P. 277-280).
Malda ir maldos apaštalavimas marijonų gyvenime yra vienas pagrindinių uždavinių. Maldoje ryškiausiai atsispindi žmogaus religinis ilgesys. Popiežiai visais laikais į visus žmonijos vargus pirmiausiai liepia reaguoti malda. Malda yra dvasinio žmonių solidarumo reiškėją. Tikros maldos metus žmogus yra socialiai nusiteikęs, nes malda įpareigoja užmiršti visas skriaudas ir visus mylėti, tiek doruosius, tiek ir moraliai nuskurdusius žmones, kad kartu su Kristumi pasipriešinti blogiui. Taigi į marijonų maldos ir veikimo akciją reikia žiūrėti kaip į veiksmingą pasipriešinimą socialinėms neteisybėms.
Marijonai yra visuomeniški vienuoliai. Be to, jie įpareigoti būti vienybėje su Šventuoju Apaštalų Sostu ir su vietų vyskupais. Kadangi Apaštalų Sostas per popiežių Pijų XI nurodė Katalikų Akcijos reikalingumą, marijonai iniciatyviai veikė Katalikų akcijos srityje: leido spausdintą katalikų žodį, laikraščius ir knygas, amžinųjų tiesų skelbimu auklėdami katalikų mintį, žinodami, kad istorijos vystymosi kryptis priklauso nuo žmonių sąmonės. Skleisdami Kristaus mokslą, marijonai siekia auklėti visuomenės sąžinę, vienintelį socialinės gerovės pagrindą. Kad įgyvendintų Katalikų Akcijos uždavinį – socialinių katalikybės idealų realizavimą steigė ir palaikė reikalingas religines katalikų organizacijas, kad prieš organizuotą savimeilę būtų pastatyta organizuota krikščioniška artimo meilė. Laikai yra tokie, kokie yra žmonės, o siekiant, kad laikai būtų geresni, marijonų vienuolijos vedamoji mintis ir dvasia ir nurodo visų pirma rūpintis asmeniniu tobulėjimu, darbuojantis, kad visuomenė persiimtų krikščionybės idealais, tokiu būdu siekiant, kad išnyktų taip aštrus socialinis klausimas.
1922-1940 m. šv. Gertrūdos bažnyčios istorijoje
Marijonai, gavę šv. Gertrūdos bažnyčią ir klebonijos pastatą turėjo statyti namus savo reikmėms. 1922 m. prie Laisvės alėjos pastatė naują didelį trijų aukštų namą, kuriame įrengė bendrabutį pasauliečiams bei savo vienuolijos nariams. 1927 m. prie klebonijos pristatydino virtuvės, skaityklos, koplyčios namuką. 1931-1932 m. buvo pastatytas namas prie Ugniagesių gatvės bei sargo namukas. Ant seno bažnyčios rektoriaus namo įrengtas antras aukštas su butais. Šiek tiek pertvarkytas ir bažnyčios interjeras, didesnis remontas nebuvo padarytas. Tik pakeistas epistolos pusėje esančio altoriaus titulas – vietoje šv. Roko tapo šv. Vincento Pauliečio (Gailestingųjų Seserų įkūrėjo) altoriumi. Kiek vėliau padarytas dar vienas pakeitimas, bylojantis apie nenutrūkstamus šios bažnyčios saitus su buvusia parapijine bažnyčia (Arkikatedra bazilika), kurioje 1929-1931 m. šoniniuose altoriuose buvo pastatytos skulptūros, – šv. Gertrūdos bažnyčioje abiejuose šoniniuose altoriuose buvę paveikslai taip pat pakeisti balto marmuro Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir šv. Vincento Pauliečio statulomis, kurioms altoriuje buvo įrengtos nišos.
1923 m. naujiems marijonų namams Kaune teisiškai priklausė keturi kunigai, trys profesai broliai ir vienas postulantas. Kaune marijonai įsteigė ir administravo bendrabutį studijuojantiesiems universitete filosofijos ir teologijos mokslus, administravo šv. Gertrūdos bažnyčią, kurioje 1923 m. sekmadieniais Komuniją priimdavo apie 500 tikinčiųjų, o priimančių Komuniją skaičius tolydžio didėjo. Bažnyčia buvo filija sine cura animarum, joje nebuvo nei komiteto, nei tarybos, taip pat ir koliatorio. Nebuvo prie bažnyčios ir jokių brolijų.
Bronius Kviklys nurodo, kad šv. Gertrūdos bažnyčioje dirbo žymūs marijonai: P. Būčys, J. Vaitkevičius, Ig. Česaitis, J. Totoraitis, J. Grigaitis, M. Aleksa, Kl. Kačergius. Šių žymių marijonų, gyvenusių ir dirbusių Kaune, veiklos aprašymai randami „Lietuvių enciklopedijoje“. Ją nagrinėdami pasistengime patys suprasti šv. Gertrūdos bažnyčios sielovados pobūdį 1921-1948 metais. Šiame istoriniame tarpsnyje yra mažai nagrinėta tiek marijonų veikla, tiek šv. Gertrūdos bažnyčios istorija.
Nuo 1921 m. rugsėjo 15 d. iki 1923 m. šv. Gertrūdos bažnyčios rektoriaus pareigas ėjo kunigas Pranas Būčys (1872-1951). 1921 m. liepos mėn. jis buvo Kongregacijos vyriausiojo vadovo vysk. Jurgio Matulaičio atšauktas iš Amerikos, o rugsėjo 11 d. Žemaičių vyskupo Pr. Karevičiaus paskirtas akademinių katalikų studijų sekretoriumi. Kunigas vienuolis dr. P. Būčys paruošė planą Teologijos Filosofijos fakultetui ir Seimo kvietimu paruošė Lietuvos universiteto projektą, kuris buvo priimtas su kai kuriais pakeitimais. 1922 m. vasario 16 d., įsteigus Lietuvos universitetą, kun. P. Būčys buvo paskirtas ordinariniu fundamentinės teologijos profesoriumi ir netrukus – Teologijos Filosofijos fakulteto dekanu, 1923-1924 m. išrinktas universiteto prorektoriumi, 1924-1925 m. rektoriumi, po to vėl Teologijos Filosofijos fakulteto dekanu iki 1928 m. Prof. dr. Būčys rūpinosi marijonų studijomis, redagavo „Laisvės“ dienraštį, parengė ir išleido du mokslinius teologinius veikalus: „Trumpa apologetika“ (1922) ir „Fundamentinės teologijos kursas“ (1923). Tuo pačiu metu Kauno universitete dėstė trys marijonai kunigai: Pranas Būčys, Juozas Vaitkevičius (1880-1949) ir Ignas Česaitis.
Kunigas Ignas Česaitis (1893-1961). VDU filosofijos teologijos fakulteto docentas, 1925-1935 m. dėstė pastoracinę, moralinę ir spekuliatyvinę dogminę teologiją. 1926-1928 m. dirbo Pavasario sąjungos centro valdyboje, 1926-1934 m. – ateitininkų sendraugių sąjungos centro valdyboje. Lankė įvairiose Lietuvos vietovėse jaunimo šventes, konferencijas, skaitė paskaitas, vedė moksleiviams rekolekcijas. Bendradarbiavo „Židinyje“, „Tiesos kelyje“, paskelbė mokslinių straipsnių moralinėmis temomis žurnale „Soter“ .
Lietuvos universitete taip pat profesoriavo marijonai: kun. prof. dr. Jonas Totoraitis ir dr. Juozas Grigaitis. Kunigas Jonas Totoraitis (1872-1941) Lietuvos (vėliau VDU) universitete 1923-1937 m. dėstė Naujųjų amžių, Lietuvos istoriją, istorinę metodologiją ir paleografiją. Akcentavo kultūrinių žinių plėtrą, pats tyrinėjo Lietuvos praeitį Vatikano archyvuose, paskelbė straipsnių ir paruošė Lietuvos Bažnyčios istoriją, kuri liko rankraštyje. Kun. J. Totoraitis pirmasis iš lietuvių moksliniu metodu ėmė tyrinėti tautos praeitį. Šios veiklos pradžia – Šveicarijos Friburgo universitete paruošta ir 1905 m. apginta disertacija apie valstybės kūrimąsi Die Litaure unter dem Koenige Mindowe bis zum Jahre 1263. 1923-1938 m. išleido 11 knygų mūsų tautos istorinėmis temomis, bendradarbiavo įvairiuose lietuvių laikraščiuose.
Kunigas Juozas Grigaitis 1927 m. baigė filosofijos studijas VDU teologijos-filosofijos fakultete, Romos Angelicum universitete įgijo teologijos daktaro laipsnį. 1934-1937 m. buvo studentų marijonų prefektas Kaune. Nuo 1941 m. dėstė dogminę teologiją VDU, paskui Kauno kunigų seminarijoje. Per Kauno radiją skaitė religinio turinio paskaitas. Rašė straipsnius į „Židinį“.
Marijonai Jonas Aleksa ir Klemensas Kačergius buvo dvasios tėvai Kauno kunigų seminarijoje. Jonas Aleksa (1896-1975) VDU teologijos fakultetą baigė ir įšventintas kunigu 1925 m. Kauno kunigų seminarijoje dvasios tėvas buvo 1929-1936 m. Kauno marijonų vienuolyno ekonomas, parašė dvi knygas: „Marijos mėnuo“ (1934) ir „Kenčiantis Kristus“ (1936).
Kunigas Klemensas Kačergius (1907-1966) 1931 m. baigęs Kauno kunigų seminariją buvo įšventintas kunigu. Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvo pareigas ėjo 1937-1939 m. Rašė į spaudą, pasižymėjo kaip ypač geras pamokslininkas.
1937 m. iš Marijampolės į Kauną buvo perkeltas kunigo Juozo Vaišnoros (1905-1987) įkurti ir vadovaujamai marijonų filosofijos kursai. J. Vaišnora, be rektoriaus pareigų, kursuose dėstė Bažnyčios ir vienuolijų istoriją. Lietuvos marijonų provincijolas kun. J. Vaišnora 1939 m. buvo paskirtas šv. Gertrūdos bažnyčios rektoriumi.
1939 metų Elenchus žiniomis Kaune, marijonų namuose gyveno ir pareigas ėjo šie kunigai: dr. P. Būčys, Olympenus vyskupas, Kaimo studijų namų alumnų dvasios tėvas; dr. J. Vaišnora namų vyresnysis, Lietuvos provincijos ir namų superioras, marijonų filosofijos kursų vyresnysis; K. Kačergius, namų kanceliarijus ir tarpdiecezinės seminarijos dvasios tėvas; dr. J. Packevičius, provincijos sekretorius ir marijonų filosofijos kursų rektorius, J. Rakickas, provincijos ir namų ekonomas, šv. Gertrūdos bažnyčios rektorius, J. Stakauskas ir V. Mažonas. Taip pat namuose gyveno vienuolika klierikų, kurių vienas studijavo tarpdiecezinėje seminarijoje, kiti buvo marijonų filosofijos kursų alumnai, fil. lic. P. Brazys buvo filosofijos kursų lektorius. Namuose gyveno penki broliai. Elenchus nurodo, kad šv. Gertrūdos bažnyčios zakristijono pareigas atliko br. Antanas Gvazdauskas, o šv. Gertrūdos bažnyčios vargonininkas br. Petras Steponavičius studijavo muzikos mokykloje.
1940 m., Elenchus žiniomis, marijonų vienuolijos Kauno namuose nuolat gyveno šeši kunigai, vienuolika klierikų ir penki broliai. Namų vyresniuoju buvo kun. dr. J. Vaišnora, kartu ėjęs marijonų vienuolijos viceprovinciolo, Filosofijos kursų vedėjo ir šv. Gertrūdos bažnyčios rektoriaus pareigas; P. Andziulis, provincijos superioras; lic. J. Aleksa, tarpdiecezinės seminarijos dvasios tėvas; dr. J. Packevičius, provincijos trečiasis kanceliarijus ir sekretorius, marijonų filosofijos kursų rektorius; A. V. Rimas, provincijos kanceliarijus ir Kauno studijų namų alumnų dvasios tėvas; bei Jonas Senkus.
Atlikę šią analizę, galime teigti, kad marijonų vienuolių sielovadinė veikla šv. Gertrūdos bažnyčioje buvo nukreipta į švietimą ir kultūrą.
J. Grigonis