Krikšto sakramentas


 

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus.
Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsitraukia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.
 


 

SULAUKĖM DIDŽIO DŽIAUGSMO: MUMS GIMĖ KŪDIKIS!

Su švelnia meile mes lenkiamės prie jo, šio didžio slėpinio. Toks trapus, mažytis, bet – žmogus! Ir gimė jis iš mūsų, per mus atėjo į gyvenimą!

Mes – tėvas ir motina – esame Dievo padėjėjai, padedame Jam kurti naują žmogų. Gležname kūdikio kūne gyvena Dievo padovanotoji nemirtinga siela, teikianti jam panašumą į Dievą ir skirta amžinai laimei su Juo.

Krikštas įdiegs antgamtiško, dieviško gyvenimo pradmenis mūsų kūdikio sieloje, pašventins ir jo kūną, kad būtų Šventosios Dvasios buveinė.

Kaip rengėmės jį sutikti! Su džiaugsmu, o gal ir per vargus viską paruošėm, kad jam su mumis būtų gera.

Kūdikis ką tik gimė, o mes jau sugauname save begalvojant, kas jis bus užaugęs…

Mūsų širdyje atsiliepia kiekvienas jo riksmas, mostas, verksmas ar šypsnys. Šis mažas žmogutis keičia mūsų gyvenimą. Pažadina atsakomybę. Už jį! Mes mokomės jį mylėti, iš naujo patiriame meilės galią.

Didžiausias mūsų troškimas – tebūnie jis LAIMINGAS!

Tačiau ar tai nėra vien SVAJONĖ?

Laimingas šių dienų pasaulyje?..

Pagimdyti kūdikį – didelis dalykas. O padėti jam išaugti žmogumi, turinčiu savo idealą, savo tikėjimą, – Dieve mano, kaip sunku! Dėl to tenka dažnai ir atsižadėti savęs, iš dalies mirti sau. Bet jeigu tai pagausina gyvenimą mūsų kūdikiui – tada mūsų gyvenimas yra nusisekęs!

Į pasaulį jį paleidome dviese. O kad jis taptų tikru ŽMOGUMI – padės daugelis.

 


 

Juk ir pats Dievas yra su juo:

Aš esu pasaulio šviesa. Su manimi jūs neklaidžiosite tamsoje. Jūs esate šviesos vaikai. Svieskite kitiems.

Taip sako Jėzus.

Savo kelyje esame sutikę draugų. Kūdikis mus suves dar su kitais. Šiandien mes – šeima. Ateityje prisidės tie, su kuriais susidurs jis: jo krikštatėviai, draugai, auklėtojai… ir visi to paties tikėjimo išpažinėjai.

Mes norime atšvęsti šį gimimą, jo atėjimą į mūsų tarpą, šituo džiaugsmu pasidalyti: sukviesti gimines, draugus, kaimynus, pasijusti, jog mes – ne vieniši.

Šventė visiems, ne vien mūsų šeimai!

Imame galvoti apie jo krikštą. Per krikštą jis tampa dar didesnės bendrijos – Katalikų Bažnyčios – nariu.

Civilinės metrikacijos biure jis tik įregistruojamas kaip naujas valstybės pilietis.

KRIKŠTAS – tai aktas, kuriuo įsijungiame į prisikėlusio Jėzaus gyvenimą.

Būti pakrikštytam – tai vertinti gyvenimą taip kaip Jėzus. Būti laisvam, kaip ir Jis. Gyvenimą išgyventi taip, lyg veiktum nebe tu, o Jėzaus Dvasia.

Krikštu mes tampame Dievo vaikais. Krikštas yra tarsi pirmasis žingsnis į amžinąją laimę. Jėzus Nikodemui sakė:

“Kas negims iš VANDENS ir DVASIOS, neįeis į Dievo karalystę”.

KRIKŠTYTI KŪDIKI – tai išpažinti tikėjimą. Pripažinti Jėzaus Kristaus veikimą pasaulyje. Prisidėti prie būrio tikinčiųjų, drįstančiu gyvenimu išreikšti savo tikėjimą.

Kūdikiai dar nieko nesuvokia. Jie negali įsipareigoti. į žmonijos ateitį jie įeina kartu su tėvais, šeima, bendrija. Dievas gelbsti žmogų iš esmės, iki pačių jo šaknų – per šeimą. Dievo meilė gaubia žmogų nuo gyvybės užsimezgimo ligi mirties.

Mes tikime, jog Dievas veikia žmogų. Todėl stengiamės nedelsdami pakrikštyti kūdikį, kad jį veiktų Dievo šviesa ir malonė, o ne blogis (per gimtąją nuodėmę). Saugome savo vaiką nuo blogų draugų, nuo priešų. O juk piktoji dvasia – baisiausias priešas. Net pats žodis “šėtonas” reiškia “priešas”, “priešgyna”.

Tad kuo anksčiau pasirūpinkime suvienyti kūdikį su Dievu ir pašalinti piktosios dvasios įtaką jam.

Kliūtis Dievo malonei (t. y. Jo šventai pagalbai) veikti sieloje ir yra ryšys su blogiu, nuodėme. Asmeninių nuodėmių kūdikis nėra padaręs, bet kiekvienas turi ryšį su gimtąja nuodėme. Ji tarsi koks AIDS, kurį paveldime iš tėvų. Jei žmonės žinotų, kuo gydytis nuo AIDS, paknopstom lėktų tų vaistu, nes ši liga – neišvengiama kūno mirtis. Sielos sveikatai (apsiginti nuo gimtosios nuodėmės) yra toks vaistas: Krikštas. O nuo asmeninės nuodėmės – Atgaila (Sutaikinimo sakramentas).

Krikštydami prisiimame atsakomybę už kūdikio dvasinį gyvenimą ir augimą. Ir pats krikštijamasis vėliau turi šitai sužinoti ir nepamiršti.

Štai ką yra sakę kai kurie tėvai prieš krikštijant jų vaiką:

“Nutarėm dukrelę krikštyti, nes tikime į Dievą. Dievas davė mums gyvybę, ir mes tikim, jog Krikštas priartina prie Kristaus. Vėliau tai mums leis dukrelei aiškinti apie Dievo gyvenimą: jog Jis mirė ir prisikėlė tam, kad mes gyventume. Davė mums meilę ir tikėjimą”.

“Mes krikštijame tave, sūneli, kad tu būtum Dievo vaikas. Mes būsime su tavimi, auklėsime tave krikščioniškai, mokydami gyventi Kristaus pa-vyzdžiu, kad tarp žmonių būtų daugiau teisybės, laisvės ir meilės”.

“Aš norėčiau, kad mano sūnus būtų auklėjamas kaip katalikas. O tam, kad kurį nors dalyką iš esmės pažintum, reikia pradėti nuo pradžių, taigi nuo krikšto. Šiuo aktu jis įeis į Dievo namus, o ne vien pro duris žvalgysis”.

JĖZUS KRISTUS, atversdamas žmoniją į Dievą, kuria naują pasaulį.

TĖVAS jį paliudijo, prikeldamas iš numirusių. Kiekvieną kartą, kai stengiamės lygiuotis į tokį gyvenimą, Dievas mumyse ir per mus patvirtina Jėzaus Kristaus prisikėlimą, kuriame mes jau turime dalį.

Jei gyvename pagal Krikšto įsipareigojimus, esame pasaulyje Dievo karalystės piliečiai ir dar šioje žemėje kuriame Dievo karalystę. Ar ne tokios ateities norime savo kūdikiui?

 


 

Bet… man kyla abejonės:

 

O aš gi išsiskyrusi…

Vaiko krikštas – tai pirmiausia įsipareigojimas, kad jis gyventų tikėjimu. Prašydama savo vaikui krikšto, jūs tikitės, jog šiuo atžvilgiu galėsite padėti jam. Jeigu taip, tada niekas negali priešintis jo krikštui.

O mano vyras apie tai nė girdėti nenori…

Jūsų vaikas nėra vieno katro nuosavybė. Abu privalote perduoti jam tai, ką turite geriausio. Prašote vaikui krikšto – vadinasi, pripažįstate, jog tai jam gera. Kiek įmanoma, drauge pamąstykite ir pažiūrėkite, ar tas, kuris dabar nenori, ilgainiui nesutiks. O jei ir nesutiktų, tai dar ne viskas prarasta. Reikės kantrybės ir ištvermės palaukti. Gal vis dėlto galėsite auklėti atžalą krikščioniškai.

O aš susituokęs su protestante (-u), nekrikščioniu…

Vaiko krikštijimo problema gali būti gera proga judviem abiem pamąstyti apie apsisprendimą vedybų dieną. Juk nuo to laiko gal atsirado tikėjimo ir bažnyčios klausimais naujų įžvalgų ar tarpusavio supratimo. Tada, atsižvelgiant į jungtuvių pažadus ir nueitą bendrą kelią, galima pasinaudoti kūdikio krikštu, šitaip įrodant savo ištikimybę Jėzui Kristui savojoje Bažnyčioje. Ar bent jau padaryti viską, kad neatsirastų kliūčių šeimos gerovei, ypač sutuoktinių vienybei ir šeimos židinio išsaugojimui.

Reikia žiūrėti, katro tikėjimas stipresnis ir katras geriau auklės, kur vaikas įgaus ir geresnį pagrindą gyventi Tikėjimu.

O mes – nebepraktikuojantys…

Svarbiausia – neabejoti,  jog iš tikrųjų nori vaikui krikšto. Juk vaiko krikštas ir jums gali būti proga pasitikrinti, ar jūs nenutolę nuo esminių  tikėjimo dalykų. Bendravimas su kitų naujagimių tėvais bei su kunigu jums gali padėti atrasti tiesą.

Nenustebkite, jei kunigas, jums atėjus tartis dėl kūdikio krikšto, pasiūlytų prieš tai dar susitikti su kitais tėveliais.

Tai dar viena galimybė įsigilinti į šios šventės esmę, padėti vieni kitiems ir truputį pagilinti savo tikėjimą. Tai ir kvietimas pagyvinti bendravimą Bažnyčioje: tegu jis bus toks, kokio norime savo vaikui! Toks, kai parapija – viena šeima. Didžiulė šeima, ne tik nuoširdžiai besirūpinanti kiekvieno nario amžinuoju gyvenimu, bet ir šiltai atsiliepianti į jo džiaugsmą ar skausmą čia, žemėje, gyvenant.

Mes, lietuviai, keliasdešimt metų iš atsargumo turėjome slapstytis vienas nuo kito. Praradome ir glaudų ryšį su bendratikiais savo parapijoje. O parapijiečiai, kuriems reikia pagalbos, turėtų ją rasti vietoje, teikiamą su meile ir atjauta.

Nepamirškime, jog ir Dievas nori, kad mes bendrautume. Jėzus sakė: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”. Jėzus įsteigė Bažnyčią – bendruomenę. įsiliekim į ją ne vien formaliai!+

Tačiau dabar mes rengiamės KRIKŠTO šventei.
 


 

RENGIAMĖS KRIKŠTO ŠVENTEI

Krikštas – šventė, kuri suburia. Kviečiame gimines, draugus, kaimynus. Si šventė mums leidžia suartėti, vėl pajusti tarpusavio bendrumą, įveikti šeimyninius nesutarimus. Jau vien pakvietimas į šią šventę išreiškia mūsų draugingą nusiteikimą.

Deja, kai kuriuose namuose visos šventės virsta vien triukšmingomis vaišėmis, išgertuvėmis. Bent jau krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse neuž­mirškime žmogiško ir krikščioniško orumo!
 


 

Krikšto tėvai

Krikštatėvį ir krikštamotę (paprastai kartu juos vadiname krikštatėviais) parenkame tokius, kurie drauge su mumis padės mūsų vaikui išaugti tikru žmogumi; kurie vaiko akyse bus tikro Dievui ištikimo krikščionio pavyzdžiai. Šis tikėjimas juk būtinas ir mūsų vaikui!

Lietuvoje įprasta rinktis krikštatėvius iš giminių ar draugų, bet svar­biausia – jie turi būti katalikai, aktyvūs Bažnyčios nariai. Pageidautina, kad būtų sulaukę bent 16 metų.

Aišku, jie neperima tėvų pareigos, bet šiems padeda vaiką išauklėti krikščioniškai. Juk nelengva išugdyti vaiką pagal Kristaus mokslą, ypač – dabartinėje aplinkoje.

Vaikas paprastai būna nuoširdžiai prisirišęs prie krikštatėvių, myli juos. Lietuvoje buvo graži tradicija: vaikui dėl nelaimės likus našlaičiu, krikštatė­vis ar krikštamotė pasiimdavo jį pas save. Verta būtų ją atgaivinti, argi ne?

Dabar, kai daug vaikelių augo nekrikštyti valdiškose įstaigose, kuriasi nauja tradicija: tie, kas tampa jų krikštatėviais, pasijunta turį atsakomybę už jų sielas ir ima juos globoti, lankyti, apgaubdami vaikams taip trokštama šeimos šiluma. Kai kurie ir visai pasiima tuos vaikus į savo šeimą. Duok Dieve daugiau tokių dvasingų krikštatėvių!

Krikštatėviai vaikui – tikėjimo liudytojai ir gyvas krikščionio įvaizdis.

Dažnai krikštatėviai kartu su tėvais ir vardą kūdikiui renka. Net prieš jam gimstant.

Vardas – svarbus dalykas. Jis ženklina tavo asmenį – vienintelį tokį pasaulyje veidą, būdą, šypseną, elgseną…

„Džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti danguje”, – sakė Jėzus.

Krikštu kūdikio vardas įrašomas danguje.
Jį įrašys ir į Bažnyčios knygas.

Jei ruošiatės būti krikštatėviais žinokite, kad krikšto metu jūs:

  • Vienas laikote kūdikį, antras – drabužėlį ir žvakę.
  • Po tėvų ir jūs pažymite kūdikį kryžiaus ženklu.
  • Jeigu taip sutarta su kunigu, galite skaityti ištrauką iš Šventojo Rašto ar visuotinę maldą.
  • Kartu su tėvais triskart atsižadate blogio ir triskart paliudijate savo tikėjimą.
  • Prašote vaikui krikšto.

 


 

Kita informacija tėvams ir krikšto tėvams:

Krikšto tėvais gali būti asmenys:

– ne jaunesni kaip 16 m.,;
– krikštyti Katalikų Bažnyčioje (nekatalikai gali būti tik Krikšto liudininkais);
– priėmę Atgailos (išpažintis), Švč. Sakramentą (Komunija) bei Sutvirtinimo
sakramentą;
– pavyzdingi katalikai;
– gyvenantys susituokę ir priėmę Santuokos sakramentą;
– turint sunkumų surasti abu Krikšto tėvus, Krikštui gali pakakti ir vieno.


 

Ir kas toliau..?

 

MAŽASIS DIEVO KARALYSTĖS PILIETIS
– aštuoni pokalbiai su vaikeliu

Pakrikštytą savo kūdikį nešamės namo. Ar dabar jau rūpinsimės vien jo kūnu: prausime, vystysime, maitinsime?.. O dvasia? Nejaugi ji taip ir liks neūžauga?

Kūdikį reikia šnekinti, nuoširdžiai, gyvai su juo bendrauti, nes kitaip jo kalba ir emocijos bus skurdžios, tad myluojam ir kalbinam jį, o kai prašneks – jau savaime žinos, kas yra tėtis, mama, sesė, brolis, teta… Dievo atžvilgiu elgiamės aplaidžiai: apie jį kūdikiui užsimename pavėluotai, tik tada, kai jis jau pats ima domėtis, kas yra Dievas.

O juk Dievas yra Tėvas, mylintis kaip mama! Jis kūdikį tik laikinai patikėjo mums, kad jį paglobotume ir kada nors grąžintume dangui. Taigi mūsų priedermė jį kuo anksčiau, įtaigiau su Tėvu supažindinti. Ir, kūdikiui vystantis, Dievo sąvoka jo sąmonėje turėtų ryškėti bent jau kartu su tėčio, mamos, kitų artimųjų suvokimu.

Kaip, kuriuo būdu?

Katalikiškas tradicijas išsaugojusiose šeimose kūdikis prieš migdant peržegnojamas, jam girdint dažnai Dievui dėkojama, žegnojamasi prieš valgį ir po jo, drauge meldžiasi visa šeima. Mamos ne tik laimina vaikutį kryžiaus ženklu, bet dar priduria ir kokį nuoširdų žodelį: “‘Ačiū Dievui, mažytis užmigo”. “Dėkui Dievui, jau nurimo”. “Šypsosi, su Dievo angelėliais kalbasi”. “Duok Dieve sveikatos tai kaimynei, gerą patarimą davė”. “Viešpatie, laikyk sveiką mano kūdikėlį”. “Jėzau, pagydyk!” “Dievo angele, budėk prie jo lovelės!” “Tegu tave saugo Jėzus ir Marija!”

“Iki trejų metų vaikas meldžiasi drauge su tėvais. Tad jų tikėjimo liudijimas šiuo tarpsniu užvis svarbiausias: tėvelių dvasinė būsena, elgesys tarsi veidrodis atspindi Dievo buvimą ir jų meilę Jam. (N. Le Duc, “Vaikų maldingumo ugdymas”).

Mūsų mamos žinojo: vaikui gerai matomoje vietoje turi kabėti ir pats gražiausias šventas paveikslas. Dažniausiai – Švč. Trejybės, Jėzaus ar Motinėlės Marijos su Kūdikiu.

Kai vaikas jau ima valdyti rankutes, mama, paėmusi jo dešinę, moko žegnotis. Kiek vėliau jis įgus žegnotis pats. Pratinam sudėti rankutes maldai.

Vaikui pradedant kalbėti, mokome jį šnekėtis ir su Dievu: “Ačiū, Dieve, už dienelę!” “Ačiū, Dieve, už naktelę!” Kai vaikutis nori pamyluoti mamą, jam primenama: “Dievuli, ačiū už mamytę… už tėvelį… už sesytę”. Reikėtų pratinti vaiką Dievui dėkoti už viską, kas gera, gražu: už gerus žmones, gražius žaislus, skanėstus, drabužėlius, gėles, drugius, paukštelius.

Kai vaikas jau geriau kalba ir ima protauti, jis pratinamas daugiau ir su Dievu kalbėtis: “Dieve, Tomui (t.y. jam pačiam) labai galvytę skauda”. “Jėzuli, Tomas (t.y. pats kalbantysis) buvo negeras. Aš pasistengsiu”. “Dieve, Tu žinai, mamytė serga. Prašau Tave, pagydyk ją”. “Dieve, noriu užaugti didelis. Padėk man”. “Tamsu. Aš bijau. Angelėli, būk prie manęs”.

“Trumputės maldelės, kurias vaikelis mokosi šnabždėti, bus pradžia meilaus dialogo su slėpininguoju Dievu, į kurio žodį vėliau išmoks įsiklausyti”, – sako šventais popiežius Jonas Paulius II.

Mamos nepraleidžia progos vaikeliui priminti: “Dabar tavimi Dievas džiaugiasi”. “Tavo angelėlis tikrai šypsosi”. “Jėzus patenkintas”. Arba atvirkščiai: “Ar Dievulis dabar tavimi patenkintas? Kaip tu manai?” “Katrą dabar džiugini – ar kipšiuką, ar savo angelėlį?” “Padaryk džiaugsmą Jėzuliui”.

Nereikėtų vaiko gąsdinti velniais, pragaru, Dievo rūstybe: “Dievas tave nubaus!” Šitaip vaikas susidaro įvaizdį ne tikrojo meilės Dievo, o rūstaus teisėjo, kuris už menkas vaikiškas jo nuodėmėles gali pasmerkti baisiai ar net amžinai kančiai.

Verčiau pratinkime vaikus nuo pat mažens: kas negalima, tai ir negalima.

Daugelis vaikų iki 7-8 metų ir ilgiau augo toli gražu ne religinėje terpėje. Tik dabar, jau mokykloje, jis “supažindinamas” su Dievu, su tikybos pradžiamoksliu. O juk jau ketverių-šešerių metų vaikas pats tas, kad jį supažindintume su Dievu. Tuo laiku pastebimai tvirtėja vaiko valia, atsiskleidžia protinės jo galios, didėja troškimas žinoti ir pažinti… (Mūsų “kodėlčiuko” klausinėjimai dažnai mums įkyri. Tačiau tai normalu ir pagirtina: augdamas vaikas turi sužinoti vis daugiau apie supantį pasaulį. Ir apie dvasinį! į jo naivius klausimus atsakykime rimtai ir teisingai, nesiginkime nuo jo lyg nuo kokios musės: “Atstok… nusibodai… nešnekėk niekų… netrukdyk, eik sau…”

Žinoma, kai kada teks atsakyti: “Suprasi, kai būsi didesnis”. Arba: “Šito dar niekas nežino”. “Sužinosime danguje”. “Dievas to mums nepasakė”.)

Šiuo laikotarpiu gausu atradimų, pirmosios dvasinio gyvenimo patirties, kuri daro vaikui didžiulį įspūdį.

„Kad padėtume vaikui atrasti Dievą, turime jį ugdyti kryptingai. Jis turi išmokti susivaldyti, nesiožiuoti, paklusti, tyliai susikaupti ir atidžiai klausytis. Šitaip paruošiamas kelias Šventajai Dvasiai. Vaiką turį gaubti maloni, jauki ir džiaugsminga nuotaika, nuoširdi neperdėta meilė ir pagarba jam. Tik tada jo širdis ir siela atsivers tiems dvasingiems dalykams, apie kuriuos jam bus kalbama.

…Nemanykime, kad jis dar per mažas suvokti pirmąsias Dievo tiesas. Jo meilei reikia peno, o tikėjimui ir protui – pažinti antgamtinę tikrovę.

…Jeigu jis dabar atras Dievą savyje, tai paskui atras Jį ir visur: kūryboje, žmonėse, įvykiuose ir pasaulyje…

Jeigu jis myli Dievą, tai ši meilė jį pastūmės ir prie kitų. Jis juos mylės dėl Dievo ir Dievuje“.

Tai N. Le Duc knygelės “Vaikų maldingumo ugdymas” mintys. Deja, lietuvių autorių veikalėlių šia tema dar neturime, o mažų vaikų auklėtojos prancūzės N. Le Duc metodika yra išbandyta ir patikrinta gyvenimu. Neseniai lietuvių kalba išėjo šios autorės knyga “Tėvo atskleidimas vaikams” – praktinė pedagogika tiems tėveliams ir auklėtojams, kurių ketverių-septynerių metų vaikučiai dar nepažįsta Dievo. Todėl nors trumpai pamėginkime perteikti, kas joje esmingiausia.

Pirmiausia autorė pataria vaikams kalbėti apie Dievą Tėvą pabrėžiant Jo meilę, gerumą, artumą žmonėms. (Dievas gyvena visur, ypač mūsų sielose: vaikai juk nekalti kaip angelėliai, jie per krikštą gavo Dievo malonę.)

Kalbėti reikia paprastai, netuščiažodžiaujant. Derintis prie vaikų amžiaus, subrendimo, imlumo, liturginio laiko. Pokalbiams paįvairinti ieškome vis naujų, formų. Tai gali būti dialogas, giesmė, psalmė, tyli ar žodinė malda, garbinamo vardo kartojimas, muzikinis fonas, švenčių minėjimas. Tam gali padėti paveikslai, statulos, muzika, giesmės, uždegtos žvakės. Padeda susikaupti ir speciali maldos vietelė. “Maldos vieta palengvina kilti į Dievą ir Jį pasitikti”.

Kai kalbame apie Dievą, vaikas turi būti neišsiblaškęs, jautrus Dievo žodžiui. Nes mes, tėveliai ir auklėtojai, perteikiame mažiesiems tai, ką Dievas apie save teigė. Todėl ir mums reikia nuolat atnaujinti vidinį gyvą ryšį su Dievu (malda, sakramentais, šv. Mišiomis, Šventojo Rašto skaitymu).

Tobuliausias ryšys su Dievu – tyli malda, kai vaikas susikaupęs tarsi “sugrįžta į save”, kad Dievui leistų veikti savyje, gautų iš Jo šviesos, kuri nutvieks išgirstą žodį.

Nebylios maldos trukmė priklauso nuo vaiko noro, ištvermės, galimybių. …Tačiau reikia mokėti nors truputį su Juo tylomis pabūti!
Klausyk  ar žinai, kas yra tavo Dievas?

 

Dievo esmė aiškinama aštuoniais pokalbiais.

 

Pirmasis pokalbis – apie pasaulio sukūrimą: Dievas yra visko pradžia. Tu Jį atskleidi per kūrinius.

Pasakojama pasaulio sukūrimo istorija. Kadangi mes, lietuviai, dar supami gamtos, vertėtų apie tai su vaiku kalbėtis vaizdingoje aplinkoje, atkreipti jo dėmesį į nuostabius Dievo kūrinius: “Kaip čia gražu! O užsimerk ir įsivaizduok, kad nėra nieko nieko!” Vaikas dar tebeturi sugebėjimą gėrėtis, stebėtis, žavėtis. Parodžius “gamtos stebuklą”, nesunku sužadinti jo dėkingumą Dievui.

Autorė pateikia rimtą garbinimo ir padėkos maldą:

“Dieve, garbinu Tave ir dėkoju Tau, kad viską žemėje sukūrei.

Kai žvelgiu į Tavo kūrinius, šį tą nuspėju apie Tave… Suprantu, koks Tu didis, koks galingas, sklidinas gyvybės ir meilės.

Noriu Tau giedoti ir sakyti: mano Dieve, Tu tikrai esi Dievas!
visa širdimi Tau dėkoju už visa, kas yra… Tau dėkoju tylomis…”

Čia patariama trumpam susikaupti tyliai maldai (be žodžių).

Jei mums nelabai pasiekiami nuostabieji Dievo kūriniai, galima nupiešti arba iškarpyti jų vaizdus ir ilgesniam laikui palikti vaiko aplinkoje, kad jam dažniau primintų Dievo gyvybės galią ir Jį patį, Dievą Kūrėją.

Antrasis pokalbis: Dievas tau duoda buvimą. Tu sukurtas pagal Jo paveikslą.

Dievas nusprendė sukurti žmogų, panašų į save. Ir sukūrė pirmąjį tėtį, pirmąją mamą. Davė jiems protą ir valią, įkvėpė jiems nemirtingą dvasią.

Šiuolaikiniams vaikams būdingas kažkoks “gyvulių kultas”: jie pervertina gyvūnų sugebėjimus, tvirtina, jog ir anie protingi, geri kaip žmogus. Dažnas apgailestauja, kam jo Sargis ar Brisius nepateks į dangų: “Jis gi toks geras!..” Stengiamės pateikti pavyzdį: “Vaikeli, tavo mama gera?” – “Žinoma”, – atsakys vaikas. “O kaimyno Sargis?” – “Geras”. – “Bet štai kaimynas supyktų ir palieptų Sargiui mane pulti. Jis pultų?” – “Pultų”. – “Tai katras negeras: kaimynas ar jo Sargis?..” Čia proga paaiškinti, kad gyvūnai neturi laisvos valios, o tik instinktą: ištikimybės šeimininkui (šuo), ištikimybės gimtoms vietoms (parskrendantys paukščiai), darbštumo (bitės), rūpinimosi jaunikliais (tačiau suaugusių savo vaikų gyvūnai nepripažįsta, nebemyli, o jautrus žmogus jų ir mirusių neužmiršta).

Žmogus kalba, o svarbiausia – mąsto. Jis turi protą! Sakykim, Vytukas kaime, pas senelę. Sodyba pamiškėje. Nubėgo žemuogių pasirinkti. Vis gilyn, gilyn… ir pasiklydo. Baisu vaikui. Bet štai atlekia senelės Sargis. Vytukas apsidžiaugia: Sargis parves į sodybą! Tačiau šunelis straksi, šokinėja, nesupranta, ką Vytukas jam sako. Vytukas ant smėlio nupiešia senelės namą – gal susiprotės?.. Kur tau! Čia dar pasipainioja voverė, ir Sargis nurūksta skalydamas paskui ją…

Netikėtai pasirodo nebylys kaimynas. Šiaip Vytukas jo prisibijo, bet dabar anas, pamatęs Vytuko piešinį, čiumpa jį už rankos ir parveda į namus pas senelę.

Turi protą, todėl supranta, galvoja. Ir valią turi – gali daryti gera (o gali ir bloga; šiuo atveju – nepadėti vaikui, pakliuvusiam į bėdą).
Būtybė, kuri turi protą ir valią, yra asmuo. Asmuo yra Dievas, bet asmuo ir Jo sukurtas žmogus. Tuo mes į Jį ir panašūs.
Galime priminti: ar norėtum būti kuo nors kitu? Pabūk akmeniu… nejudėk… nekalbėk… nemirksėk… Pabūk medžiu… atbėga briedis… graužia šakeles… skauda… bet nė nepasitrauksi… nesuriksi… Pabūk šuniuku…. Loji? O ką tu čia sakai? Ne, ne, tu gi ne žmogus, žodžių tu netari!

Dabar būk, kas esi: tu – žmogus! Vaikščioji, darbuojiesi rankytėm, galvoji, kalbi, myli, juokiesi, verki, dainuoji…

Ar neverta Dievui pasakyti “ačiū”, kad tave sukūrė žmogų?

Trečiasis pokalbis: Dievas yra meilė. Jis tave myli tėviška meile.

Dievas sukūrė mus iš meilės, davė mums savo meilę. Mus myli tėtis ir mama, bet Dievas – dar labiau. Dievas yra Tėvas, kuris myli kaip mama. Ir Jo meilė amžina, Jis niekada nepaliaus mus mylėjęs, gera mums daręs!
Antai kokia graži maldelė:

“Dieve, mylėk mane labai, mylėk mane visada… Man taip reikia Tavo meilės!
Aš irgi norėčiau Tave mylėti visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis…“
Labai patogu melstis su vaiku šitaip:
“Aš sakysiu, o tu, jei pritari, pasakyk Dievui: “Ir aš!” Suaugusis sako: “Dieve, aš žinau, Tu mane myli”. Vaikas pritaria: “Ir aš!”
Suaugusis: Aš noriu, kad mane visada mylėtum.

Vaikas: Ir aš!

Suaugusis: Aš irgi noriu Tave mylėti, bet dar nemoku.

Suaugusis: Prašau, išmokyk Tave karštai pamilti.

Vaikas: Ir aš!

Pasiūlome: O dabar mylėkime Dievą tylomis.

                                          Panašiai pritariant, galima dviese šitaip melstis daugeliu atvejų..

Ketvirtasis pokalbis: Dievas tave pažįsta ir šaukia vardu.

Vardas nusako, kas aš toks. O Jis ar turi vardą? Mes šį vardą irgi žinome: DIEVAS.

(Patariame jį išrašyti ant popieriaus ir šalia uždegti žvakę.)

Mes į šį vardą tylomis ir pagarbiai žvelgiame, nes Jis yra Šventas – tai Dievo vardas. Prie Jo mes uždegame žvakę: jos liepsna primena, jog Dievas yra gyvas, jog Jis yra Meilė, jog Jis – šviesa. Negana to: Jis myli mus!

Pažįsta mus, žino, kas esame, koks kurio vardas… į kiekvieną iš mūsų Jis žvelgia su meile, kiekvieną šaukia vardu…
(Vaikas gali turėti užrašytą savo vardą ir padėti lapelį šalia to, ant kurio užrašyta „Dievas“.) Pagelbėkim vaikui „prisistatyti“:
„Dieve, čia Audrius. Jis atėjo pas Tave. Tu jį pažįsti, Tu myli jį! Jis irgi nori Tave mylėti. Ateik pas jį. Padėk jam tapti Tavo vaiku, būti tokiam, kaip Tu nori…“

Priminkime vaikui: sveikinamės su tais, kuriuos mylim, pažįstam. Gera su jais ir tylomis pabūti. Ir Dievui patinka matyti, kai vaikelis ateina Jo pasveikinti, pasakyti, kad myli Jį, tarsi „prisiglaudęs patylėti“…

Nes (penktasis pokalbis!) Dievas yra Dvasia. Su Juo gali tyliai kalbėtis.

Mes turime kūną ir sielą. Kūno veiksmus matome. O ar matote mintį? Ar girdite ją? Sielos darbai, mintys, meilė yra tylūs. Jų nemato, negirdi niekas, tik Dievas. Ir kai aš į Dievą kreipiuosi savo dvasios tyloje, Jisai girdi! Tai ir yra malda: sieloje mąstyti apie Dievą, su Juo kalbėtis paslapčia ir tyloje…

„Aš mokausi melstis: uždarau savo kūno langelius, tai yra akis, plačiai atveriu didįjį savo sielos langą, kad Dievas galėtų ateiti ir sklidinai mane pripildyti… Tai tyli paslaptis, siejanti Dievą ir mane, Jo Dvasią ir manąją!“

Šiai temai labai artimas šeštasis pokalbis: Dievas nematomas. Lengviausia Jį rasti savo viduje.

Tasai Dievas, kurį mes taip norime pažinti, visai netoli mūsų, Jis yra mumyse.
Kad surasčiau Dievą, nebūtina eiti kur nors toli: užmerkiu akis, nutylu ir atrandu Jį arti arti, savyje. Jis manęs laukia ir mane myli!
Jis laukia mano maldos!

(Juk malda – tai pašnekesys su Dievu ar netgi tylus mąstymas apie Jį. Beje, vaikai dažnai klausia: “Kaip Dievas gali būti iš karto visuose?” Paprasčiausiai paaiškiname: Dievas begalinis tarsi vandenynas. Sakykim, įkrenta trupinėlis į vandenyną ir šaukia: “Vandenyne, vandenyne, ar tu esi manyje, ar kitame trupinyje? Ar tu esi nuo manęs į viršų, ar į apačią, į kairę ar į dešinę?..” Vandenynas teisingai atsakytų jam tardamas: “Aš esu visur ir visuose…” Tik jei tu – ne trupinėlis, leidžiantis save kiaurai persunkti, o kietas, užsidaręs akmenėlis – savyje tu jo neturi…) Malda siūloma tokia:

…noriu pabūti keletą akimirkų su Tavimi, galvoti apie Tave, Tau suteikti džiaugsmo…

Septintasis pokalbis: Dievas yra gyvybė. Jis nori, kad gyventum JO gyvenimu.

Dievui yra džiaugsmas teikti tau savo gyvenimą ir tave perkeisti… Tačiau ir tu turi išmokti nors truputį su Juo pabūti! Dievui reikia laiko, kad Jis galėtų tave perkeisti. Juk jei nori prisipilti laistytuvą, turi jį ilgokai palaikyti po srove… Kad prisipildytum Dievo gyvybės vandens, irgi turi ilgokai pabūti Dievo akivaizdoje… Tik Dievui padedant pasiseks tapti į Jį panašiems… Daryti vien tai, ko Jis nori…
Kasdien paskirkime Jam bent kiek laiko, tegu tai bus tik kelios akimirkos: rytą keldamiesi, vakare prieš užmigdami ir dieną – Jo nepamirškime!..

Malda: “Mano Dieve, aš esu Tavo akivaizdoje! Stengsiuosi ilgai pabūti su Tavimi, patikliai žvelgdamas į Tave, prašysiu, kad mane mylėtum…

Aš žinau, kad visada galiu sustoti ir nemačiomis galvoti apie Tave savo sielos tyloje… Koks džiaugsmas, kokia paslaptis jungia Tave ir mane!..”

Ankstesni pokalbiai skirti mažiesiems. O šešerių-septynerių metų vaikams jie turi būti praplečiami, pagilinami, pridedant jau ir aštuntąjį – apie tikėjimą.

Kaip tik apie šeštuosius-septintuosius metus vaikas atsiveria kitiems, jo socialiniai ryšiai plečiasi, jis pažįsta daugiau žmonių, tad ir jo malda bei dvasinė patirtis turi būti intensyvesnė. Tai ir proto amžius, tad būtina ugdyti tikėjimą, – jis turi tapti vis asmeniškesnis.
Šiuo metu nubunda ir vaiko moralinė sąžinė: Dievo akivaizdoje jis mokosi nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga, vertinti savo poelgius, jų dorumą. Netrukus jis jau bus mokomas semtis ir iš kitų Dievo malonės šaltinių – Atgailos ir Eucharistijos.

Aštuntasis pokalbis: Dievas – paslaptis. Ją pasieksi tikėjimu.

Kai vidumi nieko nejauti, nematai, negirdi, sunku šitaip būti Dievo akivaizdoje. Tada sau primink:

“Dievas yra! Aš tikiu, jog Tu esi…
Aš tikiu, jog manyje gyveni!

Sakydami “aš tikiu”, mes prisilytime Dievo, tikrai užmezgame su Juo ryšį.

Ir Dievas, kuris džiaugiasi būdamas su žmonių vaikais, jiems atsiduoda, pripildo juos savo meilės, savo gyvenimo, savo šviesos. O juk Jis Pats – tai gyvenimas, meilė, šviesa.

Vaikai labai norėtų Dievą matyti: nereikėtų tada nė tikėjimo, visi būtų geri!.. Paaiškinkim, kad ir į saulę žiūrėti pražūtinga (nors ji – tik Dievo kūrinys). Žvelgiam į ją tik tada, kai jos spindulius pridengia debesys. Taip ir Dievo nepaprastą didybę matome vien tikėjimo akimis.

Vaikas klausia, kodėl taip sutvarkyta. Ką gi, Dievas mums neprivalo aiškintis ar teisintis. Jisai sako: “Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20, 29). Pamatysime danguje, o kol kas su meile ženkime patys ir veskime vaikučius tikėjimo keliu.

Parengta pgl. ,Mūsų kūdikio krikštas“, Katalikų pasaulio leidykla, Vinius 1995, p. 5-44


 

 

Lietuviškame „Liturginiame maldyne“ yra tokia

„Abėcėlinė šventųjų vardų rodyklė“ su vardinių datomis:

 

Abdonas 07 30; Achilas 05 12; Ada 07 28; Adalbertas 04 23; Adalgis 06 02; Adas 12 16; Adauktas 08 30; Adelė 06 30, 02 24; Adelaras 04 20; Adeodatas 11 14; Adolfas (Adas) 08 29; Adomas 12 24; Adrijonas 09 08; Agapitas 08 18; Agatonas 01 10; Agnietė 01 21; Agota 02 05; Agrikola 11 04; Agripina 06 23; Akvilinas 10 19; Albertas 11 15; Albina 12 16; Albinas 03 01; Aleksandras 02 26, 05 03, 12 01; Aleksas 02 17, 07 17; Alfonsas 08 01, 10 30; Alfredas 12 14; Aloyzas 06 21; Amalija; 07 10; Ambraziejus 12 07; Anakletas 04 26; Anastazas 01 22, 04 27; Anastazija (Nastė) 12 25; Anatolijus 07 03; Andriejus (Andrius) 02 04, 05 16, 11 10, 11 30; Angelė (Anelė) 01 27; Anicetas 04 17; Ansgaras (Oskaras) 02 03; Antanas 01 17, 06 13, 07 05, 10 24; Antanina 05 04; Antoninas 05 10; Anupras 06 12; Anzelmas 04 21; Apolinaras 01 08, 07 23; Apolonija (Polė) 02 09; Apolonijus 04 10, 04 18; Arkadijus 01 12; Arnoldas 07 18; Arnulfas 09 19; Artūras 12 11; Atanazas 05 02; Augustinas 05 27, 08 28; Aurėja (Auksė) 07 19; Aurelija 10 16; Aurelijus 07 20, 11 09.

Balbina 03 31; Baltazaras 01 06; Baltramiejus 08 24; Barakizijus 03 29; Barbora 12 04; Barnabas 06 11; Bazilė 01 09; Bazilijus 01 02; Beata 09 06; Beatas 05 09; Beatričė 07 29; Beda (Bedas) 05 25; Benas 06 16; Benedikta 10 08; Benediktas 02 12, 04 16, 07 11; Benignas 10 31; Benjaminas 03 31; Benvenutas 03 22; Bernadeta 02 18; Bernardas 08 20; Bernardinas 05 20; Berta 07 04; Blažiejus 02 03; Bogumilas 06 06; Bonaventũra 07 15; Bonifacas 06 05, 07 12; Botvydas 07 28; Brigita 07 23; Bronislova 09 03; Brunonas 07 12, 10 06.

Cecilija 11 22; Celestinas 04 06, 05 19; Celsas 07 28; Cezarija (Cezarė) 01 12; Cezarijus (Cezaris) 01 12.
Česlovas 07 20.

Damazas 12 11; Damijonas 09 26; Danielius (Danys) 10 10; Darata 02 06; Darija 10 25; Delfina 12 09; Demetrija 02 24; Deziderijus 05 23; Diana 06 10; Didakas 11 13; Digna 09 22; Dionyzas 10 09, 11 17; Domicelė 05 07; Domicijonas 05 07; Dominykas (Domininkas) 03 09, 08 08, 12 20; Donatas 08 07, 10 22.

Edita 05 09; Edmundas 11 16; Eduardas (Edvardas) 10 13; Edvinas 10 05; Efremas 06 09; Egidijus 09 01; Elena 05 22, 07 31, 08 18; Eleonora 02 21; Eleuterijus 10 09; Elfegas 04 19; Eligijus 12 01; Elijas 07 20; Elzbieta 07 04, 11 05, 11 17; Ema 06 27; Emanuelis 10 01; Emilija 08 19; Erazmas 06 02; Erikas 05 18; Ermelinda 10 29; Ernestas 11 07; Eucherijus 02 20; Eufemija 09 16; Eufrozina 01 01; Eugenija 09 15; Eugenijus 07 13; Eulogijus 03 11, 09 13; Euzebijus 08 02; 08 14; Evaldas 10 03; Evaristas 10 26.

Fabijonas 01 20; Fausta 09 20; Faustas 09 06; Faustinas 02 15, 07 29; Felicijonas 06 09; Felicisimas 08 05; Felicita (Laima) 03 07, 11 23; Feliksas (Laimis) 01 14, 03 26, 07 29, 08 30, 11 20; Ferdinandas 05 30; Fidelis 04 24; Filemonas 03 28; Filomena 08 11; Florentina 06 20; Florijonas 05 04; Fortūnatas 12 14; Fridrikas 07 18; Frumentas 10 27.

Gabrielius 02 27, 09 29; Galė 10 05; Galius 10 16; Gaudentas (Džiugas) 01 22; Gema 04 15; Genadijus 05 27; Genovaitė 01 03; Gerardas 09 24; Gerasimas 03 06; Germanas 10 11; Gertrūda 11 16; Gervazas 06 19; Gildas 01 29; Gotfridas 11 14; Gracijonas 12 18; Grigalius 01 02, 05 25, 06 17, 09 03, 11 17; Gvidas 09 12; Gvidonas 03 30.

Henrikas 07 13; Hermas 01 04; Hermenegildas 04 13; Hermetas 08 28; Hiacinta (Jacinta) 01 30; Hiacintas (Jacintas) 08 17, 09 11; Hiliaras (Linksmuolis) 01 13; Hiliarija 08 12; Hiliarijonas 10 21; Honoratas 01 16; Hubertas 11 03; Hugonas 04 01.

Ida 01 15, 09 04; Ieva 12 24; Ignacas (Ignotas) 07 31, 10 17; Ildefonsas 01 23; Imelda 05 13; Ingrida 09 02; Inocentas 07 28; Ipolitas 08 13; Irena 04 03, 05 05, 10 20; Irenėjas 06 28; Irmengarda 03 20, 07 17; Irmina (Irma) 12 24; Izabelė 08 31; Izaokas 10 19; Izidorius 04 04, 05 15.

Jacinta 01 30; Jacintas (Jackus) 08 17, 09 11; Jadvyga 10 16; Januarijus 09 19; Jeronimas 02 08, 09 30; Joakimas (Jokimas) 07 26; Joana (Žana, Žaneta) 05 24, 05 30, 12 12; Jokūbas 05 03, 07 25, 11 28; Jolanta 06 15; Jonas 01 31, 02 08, 03 08, 03 29, 03 30, 04 07, 05 16, 05 18, 06 12, 06 22, 06 24, 06 26, 08 04, 08 13, 08 19, 09 13, 10 09, 10 19, 10 23, 12 04, 12 14, 12 23, 12 27; Jordanas 02 15; Judas (Tadas) 10 28; Judita 05 06; Julija (Julė) 05 22; Julijona 02 16, 06 19; Julijonas 01 09, 02 16, 13 16; Julijus (Julius) 04 12, 07 01; Julita 06 16; Juozapas 03 19, 05 01, 08 25, 09 18; Juozapatas 11 12; Jurgis 04 23; Justas 05 28, 12 15; Justinas 06 01; Juta 12 22; Juvenalis 05 03.

Kajetonas 08 07; Kajus 04 22; Kalikstas 10 14; Kamilas 07 14; Kanutas 01 19; Karolis 06 03, 11 04; Karpoforas 11 08; Kasijonas 08 13; Kasparas 01 06; Kazimieras 03 04, 08 26; Kilijonas 07 08; Kinga 07 24; Kiprijonas (Kipras) 09 16; Kirilas 02 14, 03 18, 06 27; Klara 08 11, Klaudijus 06 06; Klemensas 03 15, 11 23; Kleopas 09 25; Klodoaldas (Klodas) 09 07; Klotilda 06 03; Koletė 03 06; Kolonatas 07 08; Kolumba 09 20; Kolumbanas (Kolumbas) 11 23; Konradas 02 19, 04 21; Konstancija (Kostė) 09 10; Konstantinas (Kostas) 03 11; Kornelijus 09 16; Kotryna 02 13, 03 22, 04 29, 11 25; Kozmas 09 26; Krescencija 04 05; Kristijona (Nina) 12 15; Kristina 07 24; 10 03; Kristoforas (Krištupas) 07 24; Krizantas (Krizas) 10 25; Krizogonas 11 24; Kunigunda 03 03, 07 24.

Laurynas 07 21, 08 10, 09 05; Leokadija 12 09; Leonardas 11 06, 11 26; Leonas 02 20, 04 19, 07 03, 11 10; Leopoldas 11 15; Lidija 08 03; Linas 09 23; Lionginas 07 21; Liucija 03 24, 12 13; Liucijus 01 07, 03 05, 12 02; Liucilė 10 31; Liudgaras 03 26; Liudmila 09 16; Liudvika (Luizė, Liuda) 01 31, 04 14; Liudvikas (Liudas) 08 25; 10 09; Liutgarda 06 10; Lukas 10 18; Lukrecija 03 15.

Magdalena 05 25, 07 17, 07 22; Makarijus 04 10; Maksimas 11 27; Maksimilijonas 08 14; Malachijas 11 03; Malvina 10 22; Mamertas 05 11; Marcelė 01 31; Marcelina (Marcė) 07 09; Marcelinas 06 02, 06 18; Marcelis 01 16, 10 08; Marcijonas 01 11; Margarita 10 16, 11 16, 12 30; Marija 07 06, 09 08, 09 12; Marijonas 04 30; Marijus 01 19, 02 09; Martyna (Martė 01 30); Martynas 04 13, 11 03, 11 11; Martinijonas (Martys) 07 02; Matas 09 21; Matilda 03 14, 11 19; Mauricijus 09 22; Mečislovas 01 01; Medardas 06 08; Melanija 12 31; Melanijus 11 06; Melchijadas 12 10; Menas 11 11; Merkelis 01 06; Metodijus 02 14; Michalina (Mykolė) 08 24; Mikalojus 03 21, 09 10, 12 06; Mykolas 05 05, 09 29; Modesta 11 04; Modestas 10 02; Monika 08 27; Morkus 04 25, 06 18, 10 07; Morta 01 19, 07 29; Motiejus 05 14.

Narcizas 10 29; Natalija 07 27, 12 01; Nazarijus (Nazaras) 07 28; Nemezijus (Nemezas) 12 19; Nerėjas (Nerys) 05 12; Nikodemas 03 27; Nikomedas 09 15; Nina 12 15; Nona 08 05; Norbertas 06 06.

Odilija (Otilija) 12 13; Olavas 07 29; Olimpija 12 17; Ona 07 26, 12 15; Osmundas 12 04; Osvaldas 02 28; Otonas 06 30.

Paladijus 04 09; Palemonas 01 12; Pankratas 05 12; Pantaleonas 07 27; Paskalis 05 17; Patricija 08 25; Patrikas 03 17; Paulina 03 13, 11 09; Paulinas 06 22; Paulius 01 15, 02 06, 06 26, 06 29, 10 19; Pelagija 06 10; Perpetua 03 07; Perpetuas 04 08; Petras 01 09, 01 28, 02 21, 04 15, 04 28, 06 02, 06 29, 07 30, 10 18, 11 26, 12 21; Petronėlė (Petrė) 05 31; Pijonijus 02 01; Pijus 04 30, 08 21; Pilypas 05 03, 05 26, 08 23; Placidas 10 05; Polikarpas 02 23; Poncijonas 08 13; Povilas – žr. Paulius; Prakseda 07 21; Pranciška 03 09; Pranciškus 01 24, 04 02, 06 04, 10 04, 10 10, 12 03; Primas 06 09; Priska 01 18; Procesas 07 02; Prosperas 06 25; Protas 09 11; Protazas 06 19; Prudencija 07 10; Prudencijus 04 28; Pudencija 05 19; Pulcherija 09 07.

Radegunda (Radė) 08 12; Raimundas 01 07, 08 31; Rapolas 09 29; Regina 09 07; Reginaldas 02 12; Remigijus 10 01; Renatas 10 07; Ričardas 02 07, 04 03; Rigobertas 01 04; Rimbertas 12 22; Rita 05 22; Robertas 06 07, 09 17; Rokas 08 16; Rolandas 09 15; Romanas (Romas) 02 28, 08 09; Romarikas 12 08; Romualdas (Romas) 06 19; Romula (Roma) 07 23; Rozalija 09 04; Rožė 08 23; Rudolfas 10 12; Rufas 11 07, 12 19; Rufina 07 10; Rufinas 06 14; Rupertas 03 27; Rustikas 10 09.

Sabas 12 05; Sabina 08 29; Sabinas 12 30; Salomėja 11 18; Salvijus 09 10; Saturninas (Saturnas) 11 29; Sebastijonas 01 20; Sekunda 07 10; Senenas 07 30; Serapina 09 09; Serapinas 10 12; Sergijus 09 09, 10 08; Servacijus (Servas) 05 13; Severas 10 22, 11 08; Severijonas 11 08; Severinas 01 08; Sigisbertas (Sigitas) 07 12; Sikstas 03 28, 04 06, 08 07; Silverijus 06 20; Silvestras 11 26, 12 31; Silvija 11 03; Simeonas (Simas) 02 18; Simonas (Simas) 01 05, 10 28; Simplicijus 03 02, 07 29; Skolastika (Skolė) 02 10; Sofija (Zofija) 05 15, 09 30; Soteras 04 22; Spiridonas 12 14; Stanislovas 04 11, 05 08, 09 18; Stefanija 01 11; Steponas 08 02, 08 16, 11 28, 12 26; Sulpicijus 01 29.

Tadas 10 28; Tarcizijus 08 14; Teklė 09 23; Telesforas 01 05; Teobaldas (Aldas) 05 21; Teodora 02 11, 04 01; Teodoras 11 12; Teodozija 05 29; Teodozijus 01 14; Teofanas 03 12; Teofilius 01 08; Teresė 10 01, 10 15; Terezijus 02 25; Tiburcijus 04 14, 08 11; Timotiejus 01 26; Titas 01 26; Tomas 01 28, 06 22, 07 03, 09 22, 12 29; Totnanas 07 08; Turibijus 03 23.

Ubaldas 05 16; Ulrikas 07 04; Urbonas 12 19; Uršulė 10 21.

Vaclovas 09 28; Vaitiekus 04 23; Valentinas 01 07, 02 14; Valerija 04 28; Valerijonas 04 14; Valerijus 06 14; Valteris 04 08; Venantas 05 18; Vendelinas 10 20; Verena 09 01; Veronika (Vera) 01 13, 07 09; Viktoras 02 25, 05 08; Viktorija 12 23; Viktorinas 11 08; Vilhelmas (Vilius) 01 10, 06 25; Vilibaldas 07 07; Vincentas 01 22, 04 05, 05 24, 09 27, 10 14; Vinfridas 06 05; Virgilijus (Virgis) 11 27; Vitalis 11 04; Vitas 06 15; Vladislovas 06 27, 09 25; Volfgangas (Volfas) 10 31; Vunibaldas 07 07.

Zacharijas 11 05; Zefirinas 08 26; Zenonas 04 12, 12 08; Zygfridas 02 15; Zigmantas (Zigmas) 05 01; Zita 04 27; Zuzana 08 11.

     (Liturginis maldynas, Lietuvos Vyskupų Konferencija, Vilnius 1964, 34–40)