Kunigo marijono Andriejaus Rimo, MIC (paskutiniojo bažnyčios rektoriaus prieš uždarymą 1948 m.) pasakojimas cituojamas iš: ,,Kauno laikas“ 1992. Parengta dr. Laimos Šinkūnaitės.
„Šių metų (t . y. 1948) rugsėjo 30 d. apie 9 val. ryto, į Šv. Gertrūdos bažnyčios zakristiją atėjo pareigūnas iš Kauno miesto Vykdomojo komiteto Lenino rajono. Jis man pareiškė, jog esu kviečiamas tuoj pat atvykti pas Komiteto pirmininko pavaduotoją Grybovą. (…) Kai aš, apie valandą palaukęs eilės, įėjau į jo kabinetą, tuoj pat buvo iškviestas vienas uždarymo komisijos narys iš šv. Gertrūdos bažnyčios. Tada pavaduotojas per jį, kaip vertėją, man pareiškė, jog šv. Gertrūdos bažnyčia šiandien bus uždaryta, kaip neužregistruota pas Religinių kultų reikalų įgaliotinį prie TSRS Ministrų tarybos ir kaip nesudariusi sutarties su Kauno m. vykdomuoju komitetu. Tokį įsakymą Lenino rajonas gavęs iš paties įgaliotinio Pušinio per Kauno vykdomojo komiteto pirmininką Maniušį. (…) Tada aš jį paprašiau, kad, jei bažnyčia bus uždaroma, išduotų man raštą. Į tai man atsakė, jog jis neturįs pareigos tokį raštą man duoti. Kurijai apie bažnyčios uždarymą pranešti esąs grynai mano asmeniškas reikalas. Kadangi sekanti diena turėjo būti pirmasis mėnesio penktadienis, tai aš dar paprašiau pirmininko pavaduotoją, kad bažnyčios šiandien neuždarytų, nes rytoj į ją susirinks daug žmonių, ypač daug žmonių eis melstis prie kryžiaus, esančio bažnyčios bokšto koplytėlėj. (…) Pirmininko pavaduotojas nesutiko atidėti bažnyčios uždarymo. Tada aš jam pareiškiau, kad Švenčiausio Sakramento šiandien iš bažnyčios aš vis vien negalėsiu išnešti, nors bažnyčia ir uždaroma, nes be bažnytinės vyresnybės parėdymo aš to negaliu padaryti, o su ja susisiekti prieš bažnyčios uždarymą man šiandien neduodama laiko. Tada pirmininko pavaduotojas pasakė, kad bažnyčia bus tuoj pat uždaryta, o Švenčiausiam išnešti galėsiąs gauti jo leidimą įeiti j bažnyčią ir kurią kitą dieną.
(…) Kai komisijos įsakymu visi daiktai buvo iš bažnyčios sandėlio sunešti į bažnyčią, komisija ruošėsi užantspauduoti ir antrąsias bažnyčios duris. Tada žmonės buvo priversti išeiti iš bažnyčios. Su ašaromis akyse jie paliko bažnyčią ir joje vieną Viešpatį Jėzų Švenčiausiame Sakramente. Komisija, užantspaudavusi ir šias duris, bažnyčios raktus atidavė pavaduotojui.
Žmonės, iš gatvės užėję į bažnyčią ir radę ją užanspauduotą, klaupėsi prie bažnyčios durų ant žemės ir meldėsi. Kai vieni pasimeldę liūdni nuėjo, atėjo kiti. Juk šią bažnyčią nuo senų laikų tikintieji buvo įpratę lankyti ne tik iš Kauno, bet ir iš toliau. Per dieną, ne pamaldų metu, ją aplankydavę apie 700-900 žmonių (pagal š. m.- rugsėjo mėn. poros dienų suskaičiavimą).
Vakare apie 7 val., įprastu vakarinių pamaldų metu, prisirinko daug žmonių. Jie skaudžiai išgyveno šios bažnyčios uždarymą: suklaupę ant žemės tyliai meldėsi, kiti verkė, dar kiti garsiai pareiškė savo dvasios skausmą
Tada atsirado prie bažnyčios keletas ginkluotų ir neginkluotų sargybinių – jie prašė žmones išsiskirstyti ir eiti į kitas bažnyčias. Bet žmonės meldėsi ir verkė. Sargybiniai bažnyčią saugojo ir naktį. Kitą dieną jau nuo pat ryto žmonės ėjo į bažnyčią. Radę ją užrakintą, klaupėsi ant žemės ir meldėsi. Apie 12 val. Lenino rajono pirmininko pavaduotojas iškvietė pas jį atvykti arkivyskupijos Valdytoją. Jam atvykus, prašė sustabdyti „demonstraciją“ prie bažnyčios. Valdytojas gi atsisakė eiti į žmonių tarpą ir patarė jiems nekliudyti žmonėms melstis, jei nori, kad jie greičiau nurimtų. (…) Nedaug kas besimeldžiančių prie bažnyčios durų žinojo, kad bažnyčioj dar yra ir Švč. Sakramentas. Jis, uždarytoj bažnyčioj, išbuvo 16 dienų, kol kartą, prie progos, Grybovas užsiminė arkivyskupijos Valdytojui jog jis girdėjęs, kad šv. Gertrūdos kunigai norį iš bažnyčios „kažką” atsiimti. Teateinąs tos bažnyčios kunigas pas jį, jis įleisiąs atsiimti. Spalio 14 d. nuėjau pas pirmininko pavaduotoją ir paprašiau, kad leistų įeiti į bažnyčią paimti iš jos Švč. Sakramentą ir kitus bažnytinius reikmenis. Jis man liepė raštu parašyti, kokius daiktus noriu atsiimti. Arkivyskupijos Valdytojo patarimu parašiau du pareiškimus: vieną – paimti iš bažnyčios Švč. Sakramentą spalio 16 d, antrą – atsiimti visiems bažnytiniams –liturginiams daiktams Kurijos paskirtu terminu ir pergabenti juos nurodyton bažnyčion. (…) Įgaliotinis Pušinis žodžiu buvo kai kam išsitaręs, kad šios ir kitų bažnyčių uždarymo klausimą turėsianti nuspręsti Maskva. Man užklausus pirmininką, ar jau gautas Maskvos patvirtinimas uždaryti šią bažnyčią, tas man pareiškė, kad ši bažnyčia uždaryta, kaip nereikalinga, susitarus su Ministrų Taryba. Esą Kaune per daug bažnyčių, „net negražu“. Toliau dar pridėjo: „kur yra bažnyčių susikimšimas, ten jas uždarome, pati liaudis to reikalauja. Jei tuo esate nepatenkinti, galite mane skųsti.“
(…) Leista man įeiti į bažnyčią tik su vienu komisijos nariu, kuris ją ir atrakino. Antspaudų nuimti jam nereikėjo, nes jie kažkieno jau buvo nuplėšti. Prie bažnyčios besimeldžiančių tuo momentu nepastebėjau. Tik šventoriuje sėdėjo trys ginkluoti kareiviai. Komisijos narys, atrakinęs bažnyčios duris, paprašė tų kareivių pasaugoti bažnyčios duris, kad žmonės nepradėtų eiti į bažnyčią. Tuo tarpu aš paėmiau Švenčiausiąjį komuninėje ir, modo privalo, pernešiau Jį, arkivyskupijos Valdytojo parėdymu, į Švč. Sakramento bažnyčią. Tada buvo 12 val. 20 min. (…)
Ir taip vis plačiau po Lietuvą sklinda liūdna žinia apie uždarymą tos šventovės, kuri iš senų laikų plačiai buvo pagarsėjusi, kaip viena Lietuvos stebuklingųjų vietų. Paskutiniu metu žmonės net provincijoj ėmė skleisti gandus, jog bažnyčia bus vėl atidaryta. Kiti aiškina, kad ta bažnyčia uždaryta dėl nesumokėtų mokesčių. Kai mokesčiai bus sumokėti, ji vėl bus atidaryta. Netiesa. Mokesčiai už bažnyčią sumokėti visi, kiek jų iš manęs buvo reikalauta iki jos uždarymo“.