Bažnyčios istorija


Santrauka

Marijonų vienuolynas ir Šv. Gertrūdos bažnyčia yra  Kauno centre – tarp Laisvės alėjos ir J. Gruodžio gatvės. Seniau čia veikė trys – rokitų, gailestingųjų seserų (šaričių) ir marijonų – vienuolijos. Bažnyčia pastatyta XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje (bokštas – XVI a. viduryje). Manoma, kad tai yra viena seniausių gotikinių Lietuvos bažnyčių. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. dovanojimo raštu bažnyčią, vadinamą tuo metu koplyčia, priskyrė Kauno parapinei bažnyčiai.
Gotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia – vienanavė, beveik kvadratinė (9,2 x 9,16 m), su siauresne presbiterija, užbaigta disimetriška trisiene apside. Pietiniu šonu šventovė pasisukusi į gatvelę, vedančią link miesto Skitų (Totorių) vartų, todėl nuo šios gatvelės puikiai apžvelgiami pietų, rytų ir vakarų fasadai yra puošniausi, o šiaurinėje sienoje nėra net langų . Iki XVIII a. vidurio ja rūpinosi Kauno parapinės bažnyčios klebonai. 1750 m. birželio 25 d. Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkevičius prie Šv. Gertrūdos bažnyčios leido įsikurti rokitams – vienuoliškai brolijai, vadinamai taip pagal šv. Roką (apie 1293-1327), visų ligonių, ypač sergančių maru, globėją. Pirmiausia tokia brolija buvo įsteigta Vilniuje 1705 m. gegužės 12 d. Jono Jarulavičiaus prie Trečiojo pranciškonų ordino. Rokitų regula, be trijų vienuoliškų įžadų (neturtas, klusnumas, skaistumas), įpareigodavo brolius rūpintis vargšais ir sergančiaisiais.
Kaune įsikūrę rokitai buvo Vilniaus rokitų atšaka. Brolijos fundatorius Vandžiogalos klebonas Petras Novomenskis sergančių vargšų globai paskyrė 9 tūkst. zlotų. Rokitai, pasistatę medinį vienuolyną ir vyrų bei moterų ligonines, kurį laiką ramiai darbavosi, o 1785-1794 metais iš esmės pertvarkė bažnyčios vidų: vietoje senųjų medinių altorių buvo sumūryti trys altoriai, sakykla, choras ant dviejų piliorių, papuošti gipsinėmis statulomis ir lipdiniais. Restauruotas šis puikus vėlyvojo baroko įrangos ansamblis dabar yra pagrindinis bažnyčios interjero akcentas.
Lietuvai netekus valstybingumo (1795 m.) bažnyčia ir vienuolynas 1812 m. labai nukentėjo. Motiejus Valančius „Pastabose pačiam sau” (p. 115) rašo, kad ,,<…> per ilgą laiką pritrūko norinčių tapti rokitais, paskutinysis senelis Pranciškus Milkauskis išsižadėjo ligoninės, tada dvasiškoji vyresnybė 1824 m. lapkričio 28 d. bažnytėlę su ligonine atidavė Gailestingosioms seserims“. Gailestingosios seserys, Kaune vadintos šaritėmis (pr. charite – gailestingumas), tęsė labdaringąją rokitų veiklą, nors carinė valdžia ją visokiais būdais ribojo. 1842 m. rugpjūčio 8 d. visas kongregacijos turtas su ligonine buvo konfiskuotas. 1866 m. panaikinus ir Gailestingųjų seserų kongregaciją, ,,<…> prie bažnyčios paliktas tik vienas kunigas”.
1922 m. bažnyčia su visu turtu buvo perduota Nekaltojo Prasidėjimo marijonų kongregacijai. Marijonai pasistatė naują mūrinį vienuolyną, pagal savo vienuolijos poreikius šiek tiek pakeitė bažnyčios interjerą (pavyzdžiui, pakeitė epistolos pusėje esančio Šv. Roko altoriaus globėją – jis tapo Šv. Vincento Pauliečio altoriumi). 1948 m. rugsėjo 30 d., prasidėjus sovietinei okupacijai, Šv. Gertrūdos bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, o bažnyčioje buvo įrengta Sveikatos ministerijai priklausiusi medicinos technikos parduotuvė.
1987-1989 m.  vyko archeologiniai ir architektūriniai Šv. Gertrūdos bažnyčios ir aplinkos tyrimai. 1992 m. Šv. Gertrūdos bažnyčia kartu su vienuolyno pastatais sugrąžinta Nekaltojo Prasidėjimo marijonų kongregacijai.  Kai kurie architektai pastebėjo, kad norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti daug lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų.
Pati didžiausia sakralinė vertybė Šv. Gertrūdos bažnyčioje yra kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, anksčiau buvęs Viešpaties Jėzaus koplyčioje ir nuo seno garsėjęs tikinčiųjų patiriamomis malonėmis. Gali būti, kad į šią koplyčią kryžius kadaise pateko iš Paparčių bažnyčios, nes XIX a. viduryje minėta koplyčia pagal naują miesto planą atsidūrė būsimoje gatvėje (šiuo metu – E. Ožeškienės), gubernatorius įsakė ją nugriauti. Kryžių su Nukryžiuotuoju ir altoriumi gailestingosios seserys 1850 m. birželio 1 d. perkėlė į Šv. Gertrūdos bažnyčią. Nuo 1948 m. iki 1995 m. šis kryžius buvo Arkikatedros bazilikos altoriuje, dabar vėl yra Šv. Gertrūdos bažnyčioje. Jis stovi bažnyčioje tarp senojo ir naujojo altorių. Tikintieji turi galimybę prie jo prieiti ir pagarbinti. Aplinkui ant bažnyčios sienų aukso spalvos rėmuose sudėti votai – tikinčiųjų pa­dėkos ir prašymo ženklai.
Vertingas kultūros paveldo objektas yra šios bažnyčios altorių, sakyklos ir choro ansamblis, sukurtas 1785-1794 m.: jam būdinga ankstyvojo klasicizmo architektūros formų jungtis su vyraujančiais, santūriai ir tektoniškai interpretuotais vėlyvojo baroko bruožais. 1997 m. Šv. Gertrūdos bažnyčios dailininkas Vaidotas Kvašys sukūrė originalias, padarytas iš akmens masės Kryžiaus kelio stotis.
Bažnyčios praeitis liudija svarbią atliekamą karitatyvinę tarnystę (gailestingąjį rūpinimąsi vargšais, ligoniais). Nuo 1991 m. čia vyksta pamaldos. Teikiami Santuokos ir Krikšto Sakramentai. Prie bažnyčios įkurti ir veikia Maldos pagalbos tarnyba ir žvakių šventovė, Marijonų talkininkų centras.